Praėjus kino festivaliui „Scanorama“, norisi pasidžiaugti – šįmet ji neįtikėtinai gera, nes dar atmintyje neišsitrynė, kai, regis, prieš trejus ketverius metus, lankant kino festivalių filmus, neretai tekdavo nusivilti – filmai būdavo tiesiog prėski: ne patys blogiausi, bet ir tokie, kad, jų nepamačius, nieko neprarandi, o galbūt ir nuveiki kažką reikalingesnio. Buvo akivaizdu, kad filmų kūrėjai alksta gerų scenarijų, mėgina kažką kurti tarsi iš nieko, deja, apie nieką – nei jaudulio, nei maišto, nei kūrybiškumo ar aistros.