Dokumentinė, fakto memuaristika mūsuose dar retokas žanras, ir paaiškinimų ar pasiteisinimų galima išgirsti įvairiausių. Man įstrigo kažkada išeivijos spaudoje skelbta mintis, esą lietuviai vengia šio žanro dėl savo verksmingumo ir pernelyg didelio kuklumo – juk kaip čia atrodys, kuomet pats aprašinėsi kokį didžiavyrį ar šviesuolį, tuo pačiu lyg ir pasigirdamas tokia garbinga pažintimi ir bendravimu. Dėl tokio hipertrofuoto požiūrio praradome daug autentiškų liudijimų, dokumentinių atsiminimų.