Jei būčiau gavusi po 5 eurus kaskart, kai girdėjau moterišką aimaną "o aš šitiek jam paaukojau!", greičiausiai visą žiemą tekstus rašyčiau nuotoliniu būdu – iš Balio salos. Svarstau, gal išties mokestį už ašarų šluostymą ir mėgėjišką psichoanalizę vertėtų įvesti. Ir ne dėl to, kad kitų širdies skausmams būtų gaila savo laiko. Labiau todėl, kad šios aukotojos-savanorės niekaip nesugeba sąžiningai atsakyti į klausimą: "O kas, po velnių, tavęs prašė?" Pagal tai, ką nuolatos tenka girdėti tiek iš realių pažįstamų, tiek ir internete savo vargais besidalijančių merginų, matyti nerimą kelianti tendencija. Atrodo, tradicinis tapo scenarijus, kai, vos pradėjus santykius, meilės laužas kurstomas nuosavomis rankomis sukapotomis malkomis.
