Paskutinį birželio sekmadienį viename sakraliausių Lietuvos kampelių – Paberžėje, sielas stiprinančia malda bei dvasią pakylėjančia klasikine muzika suskambo pirmasis jau vienuoliktą kartą rengiamo Tarptautinio Paberžės festivalio, skirto Tėvui Stanislovui pagerbti, koncertas. Daugelio širdyse iki šiol negęstanti dvasininko atminimo šviesa ir išskirtiniu profesionalumu žavinti festivalio programa į Tėvelio brangintą kraštą subūrė tūkstančius kėdainiečių bei rajono svečių. Šio renginio publika – ir kūdikėliai, besiglaudžiantys prie savo mamų, ir artimųjų lydimi lazdelėmis besiramsčiuojantys senoliai, šeimos, bičiuliai, tikintieji ir Dievo beieškantys. Kaip Tėvui Stanislovui žengiant Paberžės takais, taip ir šiandien – ši erdvė laukia ir svetingai priima visus, kiekvienam dosniai atverdama čia iškiliojo sielovadininko paliktus amžinuosius žmogaus būties lobynus.

Vienas pažįstamas pareiškė: „Šiemet per Velykas į bažnyčią neisiu! Jei popiežius Pranciškus ragina Ukrainą iškelti baltą vėliavą, man su tokia Bažnyčia – ne pakeliui!“. Žinoma, visi suklusome dėl šių pontifiko žodžių ir gaudėme vėlesnius Vatikano bandymus išversti juos į suprantamesnę kalbą, tačiau, vadovaujantis tokia logika, dėl daug ko galėtų būti ne pakeliui su Bažnyčia... Tik kuo čia dėtos Velykos? Juk tikėjimas – ne Bažnyčios tarnai, o mūsų pačių ryšys su Dievu. Ir nėra geresnės vietos susitikti su juo nei šventovės.