„Pasaka apie Zuikį Puikį kažkada buvo mano pirmoji skaityta pasaka. Atsimenu, turėjau knygelę, kurią nuolat vartydavau – dabar jos jau nebelikę. Vėl ir vėl ją skaitydamas taip sutryniau, kad galop ji padėjo sušilti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Vienas jos lapas padėjo man užkurti pečių ir sušilti. Pamenu, lauke buvo labai šalta, o aš, dar būdamas vaiku, tingėjau eiti prakurų į lauką, todėl panaudojau mėgstamos, tačiau jau sutrintos knygelės lapą“, – pasakoja Jurijus. Daininkas prisipažįsta, kad nors tuomet knygelė buvo vos gyva, skaityti buvo neįmanoma ir iš tiesų buvo belikę ją tik išmesti, šiandien apie tai pasakoti kiek nepatogu, nes labai vertina knygas.

Pasaka vaiko gyvenime yra labai svarbi. Jos svarba ypač išauga šiuo laikotarpiu, kai „iškrentama“ iš įprastos rutinos, kai vaikai savo aplinkoje jaučia nerimo kupiną atmosferą, iš radijo ar televizijos girdi ar mato grėsmę transliuojančias žinias bei baimingas suaugusiųjų reakcijas į jas. Vaikas viską girdi, viską mato, viską supranta, bet kitaip nei mes, suaugusieji. Mūsų – suaugusiųjų – užduotis yra vaikui viską paaiškinti jam suprantamu būdu, pabūti šalia ir užtikrinti vaikui taip reikalingą saugumo jausmą. Pasakos sekimas ar skaitymas yra vienas būdų, padedančių nusiraminti net tik vaikui, bet ir ją skaitančiam suaugusiajam. Apie visa tai – pokalbis su organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologe Silvestra Markuckiene.