Prabėgo metai, ištirpo dienos. Ateinam ir išeinam, sustodami trumpai gyvenimo akimirkai. Likimas mums lėmė sustoti ant Nemuno ir Neries krantų. Jau tūkstantis metų kaip einu iš nebūties į būtį ir tavo veidą jaučiu, vardą menu,  kaip skamba tavo lietuviška šneka. O Baltijos jūra skalauja krantą, pažerdama saują gintarų. Ar žinai, kad tavo seneliai, tėvai yra atėję iš Nemuno dausų, jie kentėjo, vargo, bet visada liko ištikimi savo šaliai? Mūsų protėviai apgynė tą žemės kampelį kryžkelėje Rytų ir Vakarų. Ir jau virš 600 metų (oficiali Lietuvos krikš