Kalėdos, Naujųjų sutikimas daugeliui asocijuojasi su gausiai vaišėmis nuklotais stalais. Apsunkęs skrandis ir išsipūtęs pilvas neretai sugadina vakarą. Kaip nesusigadinti švenčių ir nepaversti jų nesibaigiančiu valgymu?
Lietuvos vyriausiasis Senelis Kalėda išsiskiria ir gausybės raudonai pasipuošusių Kalėdų Senelių savo apranga, ūgiu, siekiančiu beveik 2 m, natūralia barzda, auginama jau beveik 50 metų, puikiu humoro jausmu. Jis – ir keturių vaikų tėtis, trijų anūkų senelis, tapytojas Arvydas Bagdonas, be galo mylintis visus vaikus.
Iki tol buvusi tuščia, po vidudienio Kauno Rotušės aikštė ėmė po truputį pilnėti. Į ją plūstelėjo žmonės po rytinių mišių Kauno arkikatedroje bazilikoje, užsuko ir kiti, pakilę nuo stalo po sočių pusryčių. „Norisi truputį pajudėti, ne tik valgyti ir valgyti. Be to, miesto eglutė šiemet, kaip visada, labai graži – atėjome pasigrožėti, pajusti šventinę nuotaiką“, – sakė vyresnio amžiaus pora Janina ir Sigitas.
Prieš Kalėdas dažnai galima išgirsti specialistų raginimą tėvams kartu su vaikais kurti dekoracijas, puošti namus, kepti sausainius ar užsiimti kita veikla. Kodėl? „Laikas, praleistas su vaikais, naudingas tiek mažiesiems, tiek suaugusiesiems. Svarbiausia, kad jis būtų kokybiškas“, – teigia psichologė, psichoterapeutė ir žaidimo terapeutė Dalia Guzaitienė.
Realus gyvenimas neretai nustelbia net filmo siužetą, nes gyvenimo personažai yra tikri žmonės. O jei ta jų patirtis siejama su Kalėdomis, įspūdis būna dar stipresnis, juolab kai išgyventos emocijos sykiu persmelktos skausmo, praradimų ir mažų vaikiškų stebuklų, kurie atmintyje išlieka visą gyvenimą.
Kalėdų laikotarpis, deja, ne visiems suteikia džiaugsmo. Kai kam nepriimtinas bendravimas su gausybe žmonių, net ir artimų. Dažnai tarpusavyje lyginamės dovanomis ar net eglutėmis, o tai sukelia emocinę įtampą. Su psichologe Laura Rimkute kalbamės apie tai, kaip išgyventi šventes, neišsekti emociškai ir nesusipykti su visu pasauliu.
Kaunietė Aistė Lazauskienė sako užaugusi Rumšiškėse, mat jos tėvai Gražina Teodora Morkūnienė ir Eligijus Juvencijus Morkūnas muziejui paskyrė daugiau nei 50 savo gyvenimo metų. „Jie kūrė ekspozicijas, vedė ekskursijas, o aš ropodavau iš paskos po tas trobas ir parodų sales. Lankytojai mane vadino gyvu eksponatu“, – juokiasi Aistė, be daugybės akademinių pareigų, tęsianti ir tėvų pradėtus darbus Lietuvos liaudies buities muziejuje (LLBM).