Tai istorija ne apie tašką, kuris stebuklingai susirado batus ir išėjo pasivaikščioti, – apie tašką drobėje, kuris verčia mus akimis keliauti per darbus, ieškoti naujo požiūrio (arba galvoti, kaip prikelti senąjį, jau spėjusį apdulkėti).

Nieko neveikti – paprastas, bet šiais laikais beveik neįmanomas veiksmas. Pasaulis, kuriame gyvename, nuolat reikalauja dėmesio ir aktyvumo, o skaitmeniniai įrenginiai yra tapę neatskiriama kasdienybės dalimi. Tokiomis sąlygomis tikroji ramybė ir nieko nedarymo menas tampa prabangos dalyku, kurį, atrodo, daugelis mūsų pamiršome arba niekada neturėjome galimybės patirti. Apie tai pamąstyti pakvietė festivalyje „ConTempo“ pristatytas 35 minučių trukmės zen pasirodymas „The Turtle“ („Vėžlys“), pakerėjęs tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.

Karštą vasaros dieną atsivėsinti menu gera ne tik dėl oro kondicionieriaus, įrengto galerijoje, bet ir dėl galimybės pailsėti nuo vasaros linksmybių. Pasinaudojusi galimybe paskutinį mėnesio sekmadienį nemokamai aplankyti muziejus, užsukau į Kauno paveikslų galeriją. Tikslas – suprasti, kuo ypatingas Justinas Mikutis, kuris, nebūdamas nei menininkas, nei koks istorijos veikėjas, pagerbtas M. K. Čiurlionio muziejaus padalinyje.

Įėjusį į galerija „Drobė“ pasitinka muzika. Ilgainiui iš ramios, beveik vėjo kedenamų varpelių melodijos, pučiamo oro gūsio ji virsta metalo minoru, suteikiančiu parodai savitą poskonį. Ekspozicijų erdvė ima panašėti į bažnyčią – centre iš keturių baltų stumdomų sienų padaryta pusapvalė figūra atrodo tarsi altorius, kviečia prieiti arčiau. Priešais – valtis. Didelė, žvejybinė ar gelbėjimo, apklota juodu audeklu, su automobilių padangomis viduje. Ant padangų – pūsti stikliniai oro burbulai, vaizduojantys debesėlius. Jų daug, tad gali pamanyti, kad plaukioji dangumi ir žiūri į apačią, į Žemę.