Vos įžengus į Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejų, akis patraukia kelių metrų porcelianinės sąvaržėlės, prie kurių pasijunti tarsi Alisa Stebuklų šalyje. Paprastai keramiką įsivaizduojame kaip buitinio naudojimo indus – puodelius, vazas ir pan., tačiau tokie kūriniai suteikia pojūtį lyg būtume bienalėje. Pasukus į dešinę, žiūrovą pasitinka šviesiausia ekspozicijų salė, kurioje eksponuojami darbai, stebinantys savo konceptualumu.

Pirmoje ekspozicijos erdvėje susipažįstame su autorės tamsiais darbais – tamsiais ne dėl minties turinio, o dėl spalvų paletės. Tai molinės knygelės, kurios tekstūriškai primena tikras, jau gyvenimo patirties turinčias knygas. Ant jų – lyg šumerų dantiraščio rašto įrašai – matyti subtiliai įrėžti ženklai, menantys laikų tėkmę ir civilizacijų palikimą. Šie simboliai tarsi primena apie žmonijos atmintį ir žinias, kurias saugo knygos, net jeigu laikui bėgant jos praranda savo fizinę formą. Kiekvienas kūrinys kviečia žiūrovą giliai apmąstyti kultūros ir informacijos trapumą, jų išlikimo svarbą ir menininkės gebėjimą per keramiką atskleisti gilesnes, universalesnes temas.

Keliaujant toliau, žvilgsnis užkliūva už kūrinio, panašaus į netvarkingai sudėtus miltų pakelius. Keli iš jų sudėti ant stalo, apipavidalinti įvairiais motyvais, vienas, forma primenantis ąsotį, kabo virš žemės. Kad įsitikintum, jog šie kūriniai iš tiesų pagaminti iš porceliano, tenka gerokai įsižiūrėti.

Liūdna gėlė. / Organizatorių nuotr.

Tokia keramikės meistrystė rodo, kad kūrėja sugeba apgauti žiūrovo akį, peržengdama ribas tarp realybės ir meno. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip paprasti kasdieniai objektai, – miltų pakeliai ar ąsočiai, iš tiesų yra iš porceliano kruopščiai formuoti kūriniai. Šis netikėtumo efektas sukuria žaidimą su mūsų suvokimu: mes atpažįstame objektus, bet kai suprantame, kad jie nėra tai, ką manome, mus apima nuostaba.

Dar nepasiekus ekspozicijos vidurio, dėmesį patraukė ryškesnis kūrinys nei ankstesni – tai 2010 m. sukurtas darbas „Skara“. Knygoje „Porcelianas Lietuvoje“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2013 m. – tikrai rekomenduoju perskaityti) A. Keturakienė atskleidžia, kad mėgsta neapsiriboti grynąja keramika, o integruoti tekstilę, metalą, plastiką ir kitas medžiagas į savo darbus.

Būtent šiame kūrinyje matome tekstiliškąją keramiką: porceliano dalelės yra jungiamos virvelėmis, o jų spalvų gama ir faktūra sukuria iliuziją, kad tai tikra skara. Šis meistriškas derinys ne tik traukia akį, bet ir sukuria intriguojančią tekstūrinę ir konceptualią apgaulę – tai, kas atrodo kaip lengva ir lanksti tekstilė, iš tikrųjų yra tvirtas keraminis kūrinys. Menininkė čia įrodo ne tik savo techninį meistriškumą, bet ir gilesnę idėją apie šilumos, jaukumo ir kasdienybės simbolius, įkūnytus keramikoje.

Menininkės gebėjimas sujungti skirtingas medžiagas ir estetinius elementus leidžia jai kurti unikalias erdves, kuriose keramikos tradicija susijungia su moderniu požiūriu.

Parodos pabaigoje susiduriame su kūriniais, kurie atskleidžia autorės asmenybę ir meninį braižą. Tai susirezgusios sąvaržėlės, panašios į tas, kurias matėme vestibiulyje. Įsižiūrėję galime pamatyti Antikos laikų moterų ir vyrų galvas, o tarp šių figūrų išryškėja subtilūs lelijų ir žvaigždžių motyvai, suteikiantys kūriniams papildomos simbolinės prasmės. Visuose trijuose darbuose galima pastebėti bendras spalvų gamas – geltoną, rudą, bronzinę ir pilką. Šios spalvos ne tik sukuria harmoniją ir vientisumą, bet ir atspindi autorės požiūrį į natūralius, organiškus tonus, puikiai derančius su tematika ir simbolika. Kiekvienas kūrinys ne tik užburia savo estetika, bet ir kviečia žiūrovą apmąstyti gilesnes prasmes, kurios slypi tiek pačiame mene, tiek kultūriniame kontekste.

Skara. / Organizatorių nuotr.

A. Keturakienės paroda „Piligrimai“ daro gilų emocinį ir intelektualinį poveikį. Menininkės gebėjimas sujungti skirtingas medžiagas ir estetinius elementus leidžia jai kurti unikalias erdves, kuriose keramikos tradicija susijungia su moderniu požiūriu. Kiekvienas kūrinys – nuo tamsių molinių knygelių iki subtilių porcelianinių sąvaržėlių ir tekstiliškos keramikos – skatina permąstyti mūsų santykį su kasdieniais objektais, kultūrine atmintimi ir meno prasmėmis.

Ekspozicija ne tik atspindi autorės kūrybinį kelią ir asmeninį braižą, bet ir kviečia žiūrovus patirti nuostabą, atidžiai pažvelgti į kasdienybę ir pažinti meną kaip gilesnį, simbolinį procesą. Techniniu meistriškumu ir konceptualumu išsiskiriantys A. Keturakienės darbai neabejotinai atveria naujų perspektyvų keramikos srityje, suteikdami galimybę žvelgti į meną ne tik kaip į estetinę, bet ir kaip komunikacinę kultūrinę priemonę. Paroda „Piligrimai“ tampa ne tik kūrybiniu pasiekimu, bet ir kelione į gilesnes žmoniškumo, kultūros ir meno temas, kurios yra amžinos ir niekada nepraranda aktualumo.

Kas? A. Keturakienės kūrinių paroda „Piligrimai“.

Kur?  Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? veikia iki lapkričio 10 d.