Praėjus keliems dešimtmečiams po Černobylio katastrofos, kiekvienas gali savo akimis pamatyti vienos didžiausių XX a. nelaimių padarinius ir atskleisti miesto vaiduoklio paslaptis. Didžiosios Britanijos laikraščio „The Times“ žurnalistas Tomas Whipple'as pasidalino įspūdžiais iš kelionės į Pripetę - miestą, kuris buvo evakuotas po reaktoriaus sprogimo.

Pavojus - tiesiai po kojomis

„Jūsų kuprinė! Jūsų kuprinė! - šaukia turistų grupės gidas Maksimas vienam vyriškiui, padėjusiam savo daiktus ant žemės. - Esate radioaktyviausioje pasaulio zonoje ir dedami kuprinę ant žemės renkate dulkes! Jeigu ji bus užteršta, teks palikti daiktus draudžiamoje zonoje!“

Po to Maksimas atsigręžia į lenkų porelę, kuri įsitaisė ant žolės ir pozuoja nuotraukoms. „Jūsų kelnės! Jūsų kelnės!“, - šaukia Maksimas.

Į ekskursiją po Černobylį išsiruošė dvylikos žmonių grupė: devyni lenkai, amerikiečių porelė ir britų žurnalistas Tomas Whipple'as. Maksimas ramina, kad keliautojai yra saugus. „Per metus apsikrečia gal tik du ar trys turistai - dažniausiai tie, kurie labiausiai bijo“, - dėsto jis savo teoriją apie radiaciją.

Karaliauja laukinė gamta

1986 m. balandžio 26 d. sprogo vienas iš keturių Černobylio atominės elektrinės reaktorių. 300 tūkst. žmonių buvo priversti palikti savo namus. Dalis jų po kurio laiko mirė, dalis dar gyvena sirgdami vėžiu arba turėdami milžinišką riziką susirgti.

Miestu vaiduokliu pramintas Pripetės miestas leidžia pamatyti, kaip gali atrodyti pasaulio pabaiga. Važiuodamas Lenino gatve tarp griūvančių daugiabučių namų, turistų automobilis vis apvažiuoja nuvirtusius medžius. Ant betoninio pastato, kuriame kadaise buvo įsikūręs restoranas, auga krūmai.

Dabar Pripetėje karaliauja laukinė gamta, paaiškino Maksimas. Miesto gatvėmis laksto vilkai ir šernai.

Praeities dvelksmas

Apmirusioje mokykloje ant stalo guli apdulkėjęs vadovėlis, ant jo pro sudužusį langą krenta šviesos spindulys. Šalia guli dujokaukė - praeities reliktas. Ant grindų tarp nuverstų stalų taip pat mėtosi knygos.

Kai kurios patalpos liko tokios, kokios buvo lemtingo sprogimo dieną. Ant lentos liko užrašai iš rytinės pamokos. Vadovėliuose rašoma apie išdidžius ir laimingus sovietų darbininkus, moksleivių kompozicijos vaizduoja Spalio revoliucijos vadą Vladimirą Leniną.

Netoliese esančiame atrakcionų parke turistai puola suptis ant surūdijusio apžvalgos rato, pozuoti prie baseino, kuris nematė vandens jau kelis dešimtmečius.

Radiacija neliečia drąsuolių?

Geriausias vaizdas į Černobylio atominę elektrinę atsiveria nuo tilto per geležinkelį. Sprogimo dieną daug žmonių plūdo į šią vietą, kad pamatytų avariją, ir gavo mirtiną radiacijos dozę. Dėl to dabar jis vadinamas Mirties tiltu.

Šiandien nėra didelės grėsmės nukentėti apsilankius prie Černobylio atominės elektrinės, bet radiacija yra labai charizmatiška. Po Pripetėje praleistos dienos turistai skuba į autobusą ir kruopščiai valosi batų padus.

Maksimas visuomet kišenėje nešiojasi Geigerio skaitiklį. Jis monotoniškai pypsi, bet važiuojant mišku pro sprogusį reaktorių ima skleisti pavojaus signalą. Vairuotojas stipriau paspaudžia akseleratorių.

Maksimas yra patyręs vedlys. Ar jis nesibaimina, kad vieną dieną ims gailėtis dėl savo darbo?

„Jai paklausite čia dirbančių žmonių apie sveikatą ir radiaciją, jie neatsakys, - sako Maksimas. - Jei imsi apie tai kalbėti ir bijoti, tuomet turėsi bėdų. O jeigu nebijai, viskas bus tvarkoje. Patikėkite, tai veikia.“