Didžiausia ekonominė audra, ištikusi pasaulį nuo praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio, galbūt jau greitai ims sklaidytis, bet horizonte matoma dar viena. Naujoji grėsmė susijusi su milžiniškomis valstybių skolomis, rašo įtakingas Didžiosios Britanijos žurnalas „The Economist“.

Baisiau, nei karo metais

Mažėjant pajamoms iš mokesčių ir didėjant išlaidoms valstybės skolinasi daugybę pinigų, kad išgelbėtų žlungančius ūkio sektorius, pažabotų augantį nedarbą ir padėtų ekonomikai atsigauti. Tarptautinio valiutos fondo duomenys rodo, kad dešimties didžiausių pasaulio valstybių skolos 2007 m. sudarė 78 proc. jų bendro vidaus produkto (BVP), o 2014 m. pasieks 114 proc. Tuomet kiekvienam šių šalių gyventojui teks 50 tūkst. dolerių skolos našta.

Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų valstybės nėra skolinusiosis tiek daug ir taip sparčiai. Šiandien skolos auga greičiau, nei karo metais. Tačiau skirtingai nuo tų laikų, šiandieninė problema nėra laikina. Net pasibaigus recesijai valstybės nesugebės taip suspausti savo biudžetų, kad sustabdytų skolų augimą.

Dar blogiau, skolinimosi bumas vyksta tuo metu, kai senstančios visuomenės reikalauja vis daugiau išlaidų pensijoms ir sveikatos apsaugai. 2050 m. trečdalio turtingų pasaulio šalių gyventojų amžius viršys 60 metų. Demografijos problema kainuos dešimteriopai daugiau, nei finansų krizė.

Defolto ir aukštos infliacijos šešėlis

Pasaulio šalių vyriausybės pateko į nepavydėtiną padėtį. Jos priverstos gelbėti bankus ir piniginėmis injekcijomis skatinti ekonomiką, nes kitaip finansų krizė virstų tikra katastrofa, o recesija truktų žymiai ilgiau. Tačiau toks išlaidavimas žada gausybę problemų tolesnėje ateityje. Vyriausybių finansinis troškulys atbaidys privačias investicijas ir nusmukdys ekonomikos augimą. Dar blogiau, skolų slegiamos vyriausybės gali būti priverstos skelbti defoltą arba mažinti realią skolų vertę didinandamos infliaciją.

Defolto šešėlis sklando virš silpnesnių euro zonos valstybių - Graikijos, Airijos, Italijos, Portugalijos ir Ispanijos, kurioms bendros valiutos taisyklės draudžia viršyti 3 proc. infliaciją. Airijos skolinimosi reitingai praėjusią savaitę buvo sumažinti jau antrą kartą. Jungtinėse Valstijose, kur nesustodamos dirba dolerių spausdinimo mašinos, baiminamasi aukštos infliacijos.

Pagalvojus apie šiuos galimus scenarijus, apima šiurpas. Ir net jeigu liūdnos prognozės nepasitvirtins, jos pridarys daug žalos, nes atbaidys investuotojus.

Netinkamas laikas veržtis diržus

Ką šiomis sąlygomis gali padaryti valdžia? Griežto taupymo politika nėra geriausia išeitis. Net kai ekonomika baigia ristis žemyn, ji išlieka silpna. Japonijos patirtis, kai 1997 m. pakelti mokesčiai sukėlė dar didesnę ekonomikos recesiją, rodo, kad diržų suveržimas nėra produktyvus, ypač bankų krizės sąlygomis. Todėl užuot mažinusios deficitą dabar, vyriausybės turėtų tvirtai pažadėti, kad padarys tai ekonomikai sustiprėjus.

Deja, politikų pažadai dažnai būna tušti. Todėl būtina nustatyti aiškius principus ir įvesti griežtas taisykles. Didžiosios Britanijos Konservatorių partija siūlo įsteigti Biudžetinės atskaitomybės valdybą, kuri objektyviai vertintų vyriausybės politiką. Vokietijoje siūloma pataisyti Konstituciją ir į ją įtraukti nuostatą, kad struktūrinis (visiško užimtumo) biudžeto deficitas nuo 2016 m. negalės viršyti 0,35 proc. BVP. Naujoji JAV administracija taip pat nori sugrąžinti deficito valdymo taisykles. Šveicarijos, Čilės ir kitų šalių pavyzdys rodo, kad tinkamai parinktas „korsetas“ biudžetui gali pažaboti politikus išlaidautojus.

Pasak „The Economist“, dar vienas ryžtingas sprendimas, būtinas šiandien, - pensinio amžiaus didinimas. Jeigu žmonės dirbs ilgiau, valstybė surinks daugiau mokesčių ir sumažins išlaidas pensijoms ateityje. Daugelis turtingų šalių tai jau daro.

Politikams per pastaruosius dešimtmečius nepavyko suvaldyti senstančios visuomenės problemų. Paradoksalu, bet ekonominė krizė, nulėmusi gausybę skolų, gali padėti tai padaryti. Priešingu atveju sulauksime dar vienos ekonominės katastrofos, reziumuoja „The Economist“.