Krizės sąlygomis auga darbuotojų nepasitenkinimas darbu. Žmonės nuleidžia rankas, nebemato karjeros perspektyvų. Šios problemos sprendimų ieškojo Didžiosios Britanijos žurnalas „The Economist“.

Gyvenimas tampa nebemielas

Knygoje „Sizifo mitas“ Albertas Kamiu rašė, kad savižudybė ir vienintelė rimta filosofijos problema. Tačiau Prancūzijoje šis reiškinys tapo opia problema ir vadyboje. Savižudybių serija bendrovėje „France Telecom“, kilusi dėl patiriamų problemų darbe, įžiebė plačią diskusiją apie gyvenimą šiuolaikinėje korporacijoje.

Vyras smogė sau peiliu per pasitarimą. Moteris iššoko iš ketvirto aukšto, prieš tai išsiuntusi elektroninį laišką tėvui: „Šiandien nusprendžiau nusižudyti. Negaliu ištverti naujos reorganizacijos.“ Nuo 2008 m. pradžios nusižudė jau 24 „France Telecom“ darbuotojai. Panašių nelaimių patyrė ir kitos stambios Prancūzijos bendrovės - „Renault“, „Peugeot“, EDF.

Specialistai rado šio šiurpaus reiškinio priežastį. „France Telecom“ iš valstybinės monopolijos virto tarptautine bendrove. Šis virsmas buvo labai sudėtingas. Nuo 2006 m. bendrovė panaikino 22 tūkst. darbo vietų, ėmėsi mokyti senus darbuotojus naujų dalykų ir samdyti naujus žmones pagal trumpalaikes darbo sutartis.

Ši problema kamuoja ne vien Prancūziją. JAV Darbo statistikos biuras paskaičiavo, kad nuo 2007 m. iki 2008 m. savižudybių dėl problemų darbe pagausėjo 28 proc. Tiesa, šis rodiklis Jungtinėse Valstijose vis tiek yra mažesnis, nei Europoje.

Lojalumas išgaravo

Savižudybės tėra darbuotojų nusivylimo ir nepasitenkinimo ledkalnio viršūnė.

JAV organizacija „Centre for Work-Life Policy“ atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad nuo 2007 m. vidurio iki 2008 m. pabaigos lojalumą darbdaviui jaučiančių darbuotojų dalis sumažėjo nuo 95 iki 39 proc., pasitikinčių darbdaviu - nuo 79 iki 22 proc.

Atliekant kitą apklausą, daugiau nei pusė darbuotojų savo darbą pavadino stagnuojančiu. Kitaip tariant, darbas nekelia žmonėms susidomėjimo, jie nemato jokių karjeros perspektyvų. Pusė nusivylusių respondentų sakė ieškosiantys kito darbo, kai tik ekonomika pradės atsigauti.

Apklausos rodo, kad žmonės kabinasi į turimą darbą, nors jo nemėgsta, ir svajoja išeiti, kai ekonominė padėtis pagerės. Tai kenkia darbo našumui ir įmonių konkurencingumui, nes palikti darbą dažniausiai planuoja talentingi ir ambicingi žmonės, kurie jaučiasi nevertinami.

Krizė tik išryškino bėdas

Akivaizdi nusivylimo ir neapykantos darbui priežastis - pasaulio ekonomikos krizė, naikinanti darbo vietas ir neleidžianti žmonėms ramiai gyventi. Tačiau recesija išryškino gilesnes problemas. Darbuotojų nusivylimo nuotaikos ypač kamuoja automobilių gamintojus, vykdančius perteklinę gamybą, ir telekomunikacijų bendroves, vėtomas technologijų revoliucijos. Per apklausą, atliktą 2008-aisiais, du trečdaliai „France Telecom“ darbuotojų prisipažino jaučiantys didelį nuovargį, o kas šeštas sakė patiriantis stresą.

Kitas darbuotojų kančių šaltinis - darbdavių manija didinti produktyvumą, kurią lydi nuolatiniai stebėjimai ir tikrinimai. Didieji prekybos centrai naudoja programinę įrangą, kuri leidžia nustatyti, per kiek sekundžių kasininkas nuskenuoja vieną prekę. Sparčiausi gauna premijas. Viešajame sektoriuje dažnai vyksta inspekcijos. Teilorizmas, iš kurio filme „Modernūs laikai“ šaipėsi Čarlis Čaplinas, giliai prasiskverbė ir į poindustrinę ekonomiką. Japonijoje kai kurios įmonės netgi stebi, ar darbuotojai pakankamai dažnai šypsosi klientams.

Dar viena, galbūt mažiau pastebima problema, - nevienareikšmiškas pačių bendrovių požiūris į lojalumą ir atsidavimą. Dauguma įmonių reikalauja iš darbuotojų tikro pasiaukojimo. Nuo seno juokaujama, kad „Microsoft“ siūlo lankstų darbo grafiką: „Galite dirbti bet kurią 18 valandų pamainą.“ Premijomis ir kitomis priemonėmis įmonės stengiasi sukurti tokias sąlygas, kad darbe žmogus jaustųsi kaip namuose. Tačiau jos pasilieka teisę išmesti darbuotoją, kai tik verslui iškyla problemų.

Dauguma darbuotojų supranta, kad įmonės pernelyg nesirūpina dėl darbo vietų išsaugojimo. Tačiau jiems skausminga palikti darbą, kuriam atidavė dalį savo gyvenimo.

Darbo jėgos trūks

Ar įmanoma kaip nors išspręsti darbuotojų nusivylimo problemą? Kai kurie specialistai tikina, kad reikia plėsti darbuotojų teises. Tačiau automobilių gamintojams tai nepadės išspręsti perteklinės produkcijos problemos, o telekomunikacijų bendrovėms - išvengti technologinės revoliucijos padarinių.

Bendrovės turėtų liautis tuščiažodžiavusios savo darbuotojams. Stenfordo universiteto mokslininkas Bobas Suttonas tvirtina, kad darbdaviai turi būti atviri su darbuotojais, net jeigu tiesa yra karti. Jis pataria viršininkams būti atsargiems: depresijos laikais kiekvienas neapgalvotas žodis gali sukelti neramumų ir spekuliacijų.

Taip pat derėtų pasimokyti iš kitų klaidų. „France Telecom“ kiek pavėlavo pasamdydama konsultacijų bendrovę „Technologia“, padėjusią koncernui „Renault“ išspręsti darbuotojų savižudybių problemą.

Darbuotojams ekonominės sumaišties sąlygomis belieka neprarasti budrumo ir būti pasiruošusiems nemalonumams. Tačiau juos turėtų nuraminti vienas svarbus faktas: istorija yra darbuotojų pusėje. Išsivysčiusiose šalyse gimstamumas mažėja, visuomenė sensta, o imigracija ribojama. Per kelis dešimtmečius darbingo amžiaus žmonių gali sumažėti 20-40 proc. Tuomet darbuotojai galės imtis keršto.