Finansų ministras socialdemokratas Rimantas Šadžius tvirtina, jog euras Lietuvai būtų labai naudingas, todėl dabartinė valdžia privalo jį įvesti, net jei skeptiškai euro atžvilgiu nusiteikę šalies gyventojai valdančiąsias partijas per kitus Seimo rinkimus už tai nubaustų.

Lietuvos Vyriausybė šią savaitę paskelbė, kad sieks įsivesti eurą 2015-aisiais. Pirmas mėginimas buvo 2007-aisiais ir tuomet koją pakišo infliacija – 0,01 proc. ji buvo per didelė.

Naujausios apklausos rodo, kad daugiau nei pusė – 57 proc. – gyventojų nepritaria euro įvedimui, mažiau nei trečdalis – 32 proc. – linkę pritarti, bet tik 6 proc. tuo tiki tvirtai. Prieš porą metų viskas buvo atvirkščiai. Į klausimą, ar Lietuvai verta įsivesti eurą, teigiamai atsakė šiek tiek daugiau nei 56 proc., o neigiamai beveik 35.

Taigi norinčių euro Lietuvoje mažėja, ir, matyt, vienu svarbiausių Vyriausybės ir Lietuvos banko uždavinių tampa visuomenės informavimas, viešoji komunikacija, kodėl euro įvedimas yra naudingas, o ne žalingas šaliai.

Kaip tą darys, „Savaitėje“ aiškino finansų ministras Rimantas Šadžius.

N.P. Taigi, pone ministre, kaip jūs įtikinėsite žmones ar aiškinsite jiems euro įvedimo privalumus?

R.Š. Manau, kad iš tikrųjų reikia ne įtikinėti, o aiškinti, nes Jūsų pacituoti skaičiai nerodo, mano nuomone, kad žmonės atmeta eurą, o per mažai yra tokių, kurie supranta, kam jis reikalingas ir kodėl mes jį turime įsivesti. Tačiau Lietuva euro kelią yra pasirinkusi labai seniai, turbūt netgi seniau nei eurointegracinį kelią, nes litas yra tvirtai pririštas nesikeičiančiu kursu prie euro nuo 2002 02 02 – tokia magiška data. Mes turime tiktai vieną kelią – pakeisti savo valiutą – litą – į tą valiutą, kurios siekiame ir kurią įsipareigojome įvesti stodami į ES.

M.P. Pone ministre, bet jūs dabar šnekate taip, lyg kalbėtumėte su rimtu verslininku, su politiku, su žmogum, kuris supranta šitą. Bet, tarkime, aš esu tas, kuris gauna pensiją, gauna mažą atlyginimą, dirba pardavėju, yra iš pašalpų gyvenantis žmogus. Ir pensininkas sako: „aš nenoriu euro, nes mano pensija bus labai maža“, nes dabar jis gauna 860 litų, o tada bus tik 250 eurų.

R.Š. Tai pirmiausia galėčiau pasakyti labai paprastą dalyką, kuris turėtų būti aiškus visiems: euras – yra tvirtas pinigas, pripažįstamas visame pasaulyje. Kas yra tvirtas pinigas, aš manau, visada Lietuvos žmonės žinojo. Jie santaupas net prieškariu kaupė ne litais, o tuometine tvirta valiuta – doleriais. Dabar dėl tų pensijų. Jos, aišku, nei padidės, nei sumažės. Euras atsiras vietoj lito ir kišenėje, ir parduotuvėje, ir algalapyje ar žiniaraštyje, pagal kurį kažkas gauna pensijas, atsiras tuo pačiu kursu, kokiu mes keičiame dabar litus į eurus ir nemokamai.

Kiti sako, kad kainos pradės šuoliuoti. Apie tai irgi yra mąstoma ir mes turime imtis priemonių, kad tuo momentu, sausio 1 dieną, kada pradėsime mokėti ir gauti atlyginimus ar kažkokias kitokias išmokas eurais, kad nebūtų apvalinimo ne į tą pusę. Tam yra sugalvotos priemonės, jau pritaikytos ne vienoje šalyje, kurios įsivedė eurą.

N.P. Bet kaip jūs, ministre, garantuosite, jei litą pakeitus euru, kaina bus, tarkim, 2 eurai ir 53,3 centai, tai pakeitus liks 2,53, o ne 2,54?

R.Š. Įvedant eurą, paprastai kiekvienoje valstybėje yra priimamas euro įvedimo įstatymas. Jis įvairiai gali vadintis, bet tai yra įstatymas, kokiu būdu, kaip, kada ir kas turi perskaičiuoti sumas, nurodytas ir įstatymuose, ir buhalterijos knygose, ir, pavyzdžiui, ant pašto ženklų, ir taip pat ant kainų etikečių.

Mes planuojame sudaryti sutartį tarp Vyriausybės ir verslo asociacijų didžiausių įmonių, pagal kurią visi įsipareigotų elgtis sąžiningai. Na, o tiems, kas elgsis nelabai sąžiningai – tokiems pardavėjams, parduotuvėms ar įmonėms, kurios išmoka atlyginimus ir ne į tą pusę suapvalina – galbūt netgi bus numatytos kažkokios piniginės sankcijos.

N.P. Aš dabar noriu grįžti prie to, kaip ta maža pensija dabar atrodys dar mažesnė, pavertus ją į eurus. Vėlgi tas pats žmogus, dabar negali lyginti, kokia yra jo pensija litais ir kokia yra mokama eurais euro zonos valstybėse. Tada jis galės lyginti ir matys, kad jo pensija viso labo 250 eurų, o ten, Europoje, yra 1500 eurų. Tai ar jis bus suinteresuotas, kad tas euras būtų įvestas, ar jūs jį įtikinsite?

R.Š. Jam kaip tik įdomiau palyginti savo pensiją...

N.P. Kažin ar labai įdomu matyti tokį skirtumą?

R.Š. Na, žmogui visada įdomu matyti tokius finansinius skirtumus ir pasižiūrėti, įvertinti, kaip kaimynas gyvena – labai žmogiška. Juokas juokais, bet iš tikrųjų rimta psichologinė problema yra prekių kainos. Prekių kainos taip pat sumažės. Ir kai kam gali susidaryti iliuzija, kad parduotuvėse staiga viskas atpigo, dabar aš viską galiu sau leisti. Būtent tam ir skirtas kainų rašymas dviem valiutom.

N.P. Pone ministre, jeigu jums vis dėlto nepavyktų išaiškinti, įtikinti žmonių, kad euras nėra žalingas šaliai, bet euras būtų įvestas 2015 metais, ar nebijote, kad tokiu atveju parašytumėte nuosprendį šitai Vyriausybei ir per artimiausius rinkimus šita koalicija jau nebesulauktų paramos?

R.Š. Visai neseniai girdėjau premjero pasisakymą, kad socialdemokratai, kaip partija, yra pasiryžusi susideginti dėl euro. Tikrai netikiu, kad reikės degintis, tačiau iš tikrųjų valstybės ir visuomenės gyvenime yra daug svarbesnių darbų ir žymiai svarbesnių dalykų negu vienos ar kitos partijos likimas, vieno ar kito partijos veikėjo arba valstybės tarnautojo autoritetas. Aš manau, kad euras naudinga mums visiems. Integracija į euro zonos ir ES ekonomiką yra tas klausimas, kuris svarbesnis už bet kokių dabar veikiančių partijų išlikimą.

N.P. Ar aš teisingai supratau, kad euras Lietuvai svarbiau negu socialdemokratų išlikimas valdžioje ir po ateinančių Seimo rinkimų?

R.Š. Be jokios abejonės.