Šių dienų įprastas vaizdas – upeliuose, paežerėse ir pievose vienišaujantys didžiųjų ančių gaigalai. Kadangi didžioji šios rūšies paukščių dalis žiemoja mūsų krašte, jų dauginimosi sezonas prasideda anksti.

Dabar antys jau baigia dėtis ar peri, todėl jas kartu su gaigalais galima pamatyti tik retomis akimirkomis, kai palikusios dėtis antelės skrenda maitintis ir praustis.

Tokia idilė tęsis neilgai – baigiant perėti gaigaliukai būna jau pamiršti. Nepastovias poras sudarančios didžiosios antys atlieka tik gamtos joms skirtą funkciją ir toliau gyvena pagal savą režimą: antys vedžioja išperėtus jauniklius, gaigalai susirenka į pulkus ir skrenda į ramias vietas, kur lauks vasaros.

Gaigalus regime visur, tačiau pagal jų gausą galima susidaryti klaidingą įspūdį apie šios rūšies populiacijos dydį. Jau žiemavietėse antelių ir gaigalų santykis būna neproporcingas: vienai patelei tenka 2 – 3 gaigaliukai. Sunku pasakyti, kokia šios disproporcijos esmė – logiškai galvojant, turėtų būti atvirkščiai, nes patelės populiacijai labiau reikalingos. Tačiau gamtos logika kitokia. Tai, kad iš jauniklių pulkelio tokiu pačiu santykiu užauga patelių ir patinėlių, galima įvardinti kaip šios rūšies demografinį dėsnį.

Kam gamtoje sunkiau išlikti – patelėms ar gaigaliukams? Ko gero, gaigaliukai yra labiau atsparūs, stipresni. Tiesa, jie beveik niekuo nerizikuoja dėl savo šeimos – neperi, nevedžioja ir negina savo atžalų.

Iš tikro – su tokiomis žvilgančiomis plunksnomis jiems tai daryti būtų nelengva. Šios plunksnos jiems svarbios vestuvių metu, tačiau vėliau savotiškai trukdo – žvilgantį paukščių apdarą lengvai pastebi vištvanagis. Retai rasi jo sudraskytą antelę, dažniau – gaigaliuką.

Antys jau peri. Jų plunksnos rusvos ir raibos, labai gerai dera prie aplinkos. Perinčios žolėje, po viksvų kupstu anties galima nepamatyti. Tačiau plėšrūnai ją pamato – nemažai pirmųjų dėčių sunaikinama. Svarbu, kad išliktų sveika patelė, kuri dar gali suspėti sudėti naują dėtį ir išperėti jauniklius. Beje, nemažai dėčių sunaikina žolės gaisrai, benamiai šunys ir katės, mangutai, lapės, nendrinės lingės ir krankliai.

Greitai perinčias antis pridengs vis labiau tirštėjanti žaluma. Gegužės viduryje jos į vandens telkinius išves pulkelius geltonučių ančiukų. Gaigalai savo vaikų nematys, nes bus toli nuo jų namų.