Kiekvienas iš kalbintų kūrėjų savaip interpretuoja ironiją savo darbuose, išnaudodami jos galimybes sukurti netikėtų estetinių sprendimų ir atkreipti dėmesį į giliau slypinčias socialiai opias temas.

Ironija mados dizaine – gan subtili priemonė, veikianti pagal universalų ironijos kaip retorinės priemonės principą: pasitelkiant vaizdinius, kurių kuriamos prasmės yra priešingos jų tiesioginėms reikšmėms. Kaip pavyzdį galima pateikti italų mados dizainerės Elsosa Schiaparelli kūrinius – pavyzdžiui, moteriškas pirštines su nagų formos dekoracija ar bato formos skrybėles. E. Schiaparelli laikoma pirmąja ironiškos mados praktike, XX a. 4-ajame dešimtmetyje tyrinėjusia mados ir tuo metu ryškiausios meno srovės – siurrealizmo – sąsajas.

9-ajame dešimtmetyje mados ironija tapo dažna podiumų viešnia, ją ypač mėgo italų dizaineris Franco Moschino. XXI a. ironiška mada tapo svarbia priemone tokiems mados kūrėjams kaip amerikietis Jeremy Scottas ar olandų duetas „Viktor&Rolf“. Mados namų „Balenciaga“ kūrybos direktorius, kartvelų kilmės dizaineris Demna ironijos idėją naudoja ne tik kūrybos, bet ir prekių ženklo komunikacijos procesuose.

Kaip Lietuvos kūrėjai traktuoja mados ironiją, teiraujuosi ryškiausiai ją šiandien naudojančių jaunosios kartos dizainerių K. Paninos, L. Svirplio ir R. Latvio.

Iš K. Paninos kolekcijos „Jei pasiseks – pasakysiu“. A. Stasiuk nuotr.

– Kaip suprantate mados ironiją?

Karina: Mados ironiją suvokiu kaip įvairialypį reiškinį, kurį galima vertinti skirtingais aspektais. Vienas iš būdų – tai matyti kaip protesto formą ar visuomenės kritikos išraišką, tačiau mano atveju tai dažniausiai būna savikritika. Įkvėpimo ironijai randu situacijose, kurias pati išgyvenau, ypač tuose gyvenimo etapuose, kurie man šiuo metu kelia gėdą. Pavyzdžiui, tam tikromis aplinkybėmis elgdavausi su kitais žmonėmis vienaip ar kitaip, tačiau vėliau, praėjus laikui ir išanalizavus situaciją, suprantu, kad mano elgesys buvo netinkamas. Kai kritikuoju visuomenę, dažnai suprantu, kad tai kyla iš kritikos sau. Matydama ką nors, kas man nepatinka kituose, suvokiu, kad tie patys dalykai egzistuoja ir manyje. Taigi, mados ironija man tampa būdu ne tik kritikuoti išorinį pasaulį, bet ir pažvelgti į save, atpažinti savo trūkumus ir juos ironizuoti.

Karina Panina. S. Matelytės nuotr.

Lukas: Kalbėčiau apie ironiją kaip meninę priemonę – kaip išraiškos būdą, priemonę. Naudodamas ironiją madoje gali perteikti savo idėjas, mintis ir viską, ką sugalvoji. Tai sąvoka, kurią man nelengvai apibūdinti, bet iš esmės mano kūryboje ironija yra priemonė perteikti idėją. Naudojant ironiją galima sukurti labai ekspresyvų pasakojimą ar net performansą. Tada atsiranda du momentai: viena grupė žmonių ironijos nesupranta ir priima ją už gryną tiesą, ir tai savaime įdomu. Kita grupė bando suprasti, ar čia iš tikrųjų yra ironija, ir tas abejonių momentas taip pat žavi. Manau, kad kūrėjas, norintis naudoti ironiją, turi būti gerai susipažinęs su savo kontekstu ir drąsiai mokėti ją pateikti, nes ironijos ribos yra labai subtilios. Svarbu žinoti, kada, kur ir kokiai auditorijai ją naudoti, nes ironija gali ir įžeisti, ypač kai liečiamos socialinės grupės, žmonės ar jų problemos. Todėl reikia mokėti tai padaryti subtiliai ir laiku.

L. Svirplio kolekcija „Plikbajoriai II“. Partnerio nuotr.

Raimedas: Aš ją apibrėžčiau kaip labai gerą priemonę neskaudžiai, bet kandžiai kritikuoti kokius nors sau aktualius ir jaudinančius dalykus, kurie tave erzina. Net nesiekiant turbūt labai stipriai ko nors įžeisti ar pasityčioti – tiesiog žmonėms pastatyti priešais juos tokį tarsi sielos veidrodį ir leisti jiems pamatyti save iš visiškai kitos perspektyvos.

– Kaip tą mados ironiją sukurti?

Karina: Kurti mados ironiją mano atveju yra gana organiškas procesas, kuris dažnai kyla iš kasdienės patirties, bendravimo su draugais ar net spontaniškų juokelių. Tai gali būti kas nors, ką norisi užfiksuoti ir paversti mados išraiška, – tarsi fotografuoti akimirkas, kurios atsiranda natūraliai, o vėliau surasti būdą tai perteikti per madą. Viskas turbūt prasideda nuo drabužio kūrimo. Tačiau pastaruoju metu jaučiu, kad būdama mados dizainere esu apribota galimybių. Dažnai ilgai vystau idėją, atlieku tyrimus ir galiausiai sukuriu drabužį, žinodama visą jo kontekstą. Tačiau tuomet tas kontekstas pranyksta, nes drabužio galimybės yra ribotos. Dėl to, be drabužių kūrimo, vis labiau pradėjau gilintis į personažų kūrimą ir režisūros momentus, siekdama išlaikyti tą kontekstą gyvą ir padėti žiūrovui jį suprasti. (Pastarieji du K. Paninos kolekcijų pristatymai buvo sukurti kaip mini spektakliai, kuriems dizainerė pati parašė scenarijus ir tekstus. Tai padėjo išlaikyti ir perteikti visą kontekstą, suteikti kolekcijoms gilesnę prasmę ir sustiprinti jų meninę išraišką.)

Iš K. Paninos kolekcijos „Jei pasiseks – pasakysiu“. U. Gimžauskaitės nuotr.

Lukas: Ironiją galima išreikšti ir per performansą, scenografiją ar režisūrą, jeigu tai pristatymas. Jei tai fotosesija, – per vizažą, plaukus, fotografijos lokaciją ir kuriamus kontrastus. Panašiai yra ir su kostiumu kaip mados objektu – ironiją gali perteikti per kontrastus, tačiau labai svarbu aiškiai žinoti, iš ko juokiesi. Kai sujungi įvairius elementus – audinius, siluetus, raštus, medžiagas, kostiumus, viskas tampa svarbu. Negali ignoruoti pristatymo ir fotosesijų reikšmės – jie tokie svarbūs todėl, kad vien drabužis, kabantis ant pakabos, negali atskleisti visos idėjos. Kartais reikia žmogaus – modelio, kuris per savo pozą, eiseną ar žvilgsnį atskleidžia tavo sumanymą, perteikia sarkazmą ar ironiją. Žinoma, nebent pats drabužis yra toks stiprus ir ekspresyvus, kad be jokių papildomų priemonių geba viską perteikti. Per mados savaites galima labai aiškiai pamatyti, kurie prekių ženklai naudoja ironiją ir sarkazmą. Pavyzdžiui, mados namai „Viktor&Rolf“ su savo perpjautomis, dingstančiomis suknelėmis ar „Moschino“, kurie mėgsta ironizuoti ir kurti mados pasaką ar anekdotą. Svarbiausia yra suvokti, iš ko juokiesi, ir rasti tinkamą kontrastą, kad pajuoka būtų aiški. Pavyzdžiui, jei norėtum pajuokti kokią nors socialinę grupę, tarkime, Lietuvos žemdirbius, ir galvotum, kad jie yra nepakankamai edukuoti, vien pateikti kaimišką drabužį nepakaktų. Tai nebūtų ironija. Reikėtų sukurti atsvarą, tarkim, sujungti kaimiškus drabužius su futurizmu arba cirko elementais. Labai svarbu nepamiršti, kad žiūrovui turi būti aiški tavo žinutė, kad tai yra ironija ar sarkazmas, o ne tiesioginė tiesa. Turbūt tai yra svarbiausi elementai.

Lukas Svirplys. I. Ivanauskaitės nuotr.

– Raimedas: Pirmiausia reikia surasti dalyką, kuris tave šiuo momentu jaudina. Na, pavyzdžiui, aš antrame ar trečiame kurse susidūriau su labai daug homofobijos išpuolių ir tada supratau, kad išgyventi skaudžias situacijas padeda tokios patirties pavertimas pajuokavimu, sarkazmu ar pasižiūrėjimu į visą tą situaciją iš arčiau. Lygiai tą patį darau kūryboje. Yra kokia noras tema – šiuo atveju buvo homofobija. Surinkau tiesioginius objektus – blogus komentarus apie mane iš įvairių portalų straipsnių, kurių buvo tūkstančiai, ir sukūriau drabužių print’us: atspausdinau marškinėlius su užrašais „pidaras“ ir kitais žodžiais, kuriais mane tuo metu vadindavo. Manau, kad tai savaime yra ironiška, bet ironiška iš to žmogaus, kuris taip mane vadina, perspektyvos. Kai užsivelku tuos marškinėlius ir kas nors pasako „pyderas“, kas iš to? Aš jau pats tai žinau ir tai tampa savotišku pareiškimu.

Raimedas Latvys. R. Nebasos nuotr.

Trumpai tariant, man atrodo, kad pirmiausia reikia pasirinkti temą ir dalyką, kuris tave liečia arba erzina. Tada surinkti objektus, sąsajas ir inspiracijas, atliepiančias tą temą. Mano atveju tai buvo tiesioginiai komentarai. Tačiau kartais tai gali būti ir objektai, kurie vėliau integruojami į mados gaminius. Galiausiai, svarbiausia yra tai, kaip visa tai pateikiama komunikuojant.

– Kodėl – ironija?

Karina: Šiemet pristatyta mados kolekcija „Ne savo batuose“ atspindi mano bandymą sukurti rimtą ir išskirtinę kolekciją, kurioje vengiau ironijos. Pamenu, kai vaikystėje bandydavau nupiešti kokį nors rimtą portretą, man vis tiek jis išeidavo toks multiplikacinis, juokingas. Tai tikriausiai įrodo tam tikrą asmeninę stilistiką, nors ir manau, kad nesu vienintelė tokios stilistikos kūrėja. Taigi, šiais metais mano pastangos sukurti rimtą kolekciją nebuvo visiškai sėkmingos. Siekiau kurti gražius, visuomenės priimamus drabužius, tikrai stengiausi. Tačiau galiausiai supratau, kad tai ne aš ir negerai jaučiuosi nerdamasi iš savo kailio. Iš to galiausiai gimė kolekcijos konceptas „ne savo batuose“ – pradėjau dirbti su audinių skiautelėmis ir kitokiais elementais, kurie manęs nevaržė. Tai lėmė ir visą pristatymo režisūrą: pradžioje modeliai pasirodė itin tvarkingai, lydint pianino muzikai, tačiau vėliau kolekcija apsivertė ir tapo labiau chaotiška – atsiskleidė tikrasis mano kūrybos „aš“.

Šiais metais mano pastangos sukurti rimtą kolekciją nebuvo visiškai sėkmingos. Siekiau kurti gražius, visuomenės priimamus drabužius, (...). Tačiau galiausiai supratau, kad tai ne aš ir negerai jaučiuosi nerdamasi iš savo kailio.

 

Lukas: Nenaudoju vien tik ironijos kaip kūrybos braižo, tačiau galbūt ji atsirado natūraliai ir tapo svarbia mano kūrybos dalimi. Pirmiausia, kai pradėjau domėtis ironija, supratau, kad ji gali turėti didelę galią ir įtaką. Literatūra su savo ironija ir sarkazmu mane labai sužavėjo ir aš perkėliau šią priemonę į savo kūrybą. Ironija dažnai leidžia paprasčiau išreikšti mintis, nes ji suteikia drąsos kalbėti apie rimtus ir svarbius dalykus netiesiogiai. Man atrodo, kad šis netiesioginis požiūris daro kūrybą stipresnę ir prideda papildomos vertės. Kaip minėjau anksčiau, konfliktas, kurį provokuoja ironija – ar tai tiesa, netiesa, ar kažkoks pokštas? – gali sukelti žiūrovui įdomių minčių ir interpretacijų.

Man svarbu, kad mano kūryba priverstų žiūrovą sustoti ir pamąstyti apie tai, kas vyksta. Pavyzdžiui, paveikslas, kuriame vaizduojamas ežeras ir miškas, yra aiškus – vaizduojamas paprastas gamtos peizažas, kuris žiūrovui asocijuojasi su ramybe ir harmonija. Tačiau mano nutapytas paveikslas, kuriame yra ironijos, ne toks aiškus. Man įdomu, kai kūriniai yra sunkiai nuskaitomi arba kai ironija sukuria kontrastų, kurie skatina žiūrovą gilintis ir interpretuoti. Norisi stebėti, kaip žmonės atranda naujų prasmių ir kaip jų fantazija sąveikauja su mano kūryba. Šis procesas leidžia kurti naujas idėjas ir objektus, kurie nebūtinai atspindi mano tiesioginę intenciją, bet kartu įtraukia žiūrovą į kūrybinį dialogą.

R. Latvio kolekcija „Metamorfozė“. G. Labutytės nuotr.

Raimedas: Nežinau tiksliai, kodėl, bet man atrodo, kad kritika kažkaip savaime susijusi su ironija. Galbūt taip yra dėl mano skaitomos literatūros, kuri tiesiogiai su mada nesisieja, – ši idėja ateina iš skaitomų pjesių ir klasikinių kūrinių, kur socialinė kritika dažnai perteikiama per ironiją ir komizmą. Tai galbūt ne atsakymas, kodėl aš taip darau, bet labiau asmeniškas įsitikinimas, kad gyvenime, susidūręs su tam tikra problema ar reiškiniu, aš nelinkęs dejuoti, pavyzdžiui, „O Dieve, kokia ta Lietuva baisi šalis“, kaip rašo socialiniuose tinkluose tam tikri asmenys, bet verčiau pateikti tai per ironijos prizmę, kokiu nors vienu pagauliu sakiniu. Tie, kurie norės, supras, ką aš turėjau omenyje, o kiti gal tiesiog pasijuoks. Manau, kad auditorijai lengviau identifikuotis su tokia kritikos forma nei su ilgu ir sausu 500 žodžių tekstu.