Sunkmečiu šalies valdžiai suskatus taupyti ir neįgaliesiems skirtus pinigus, net labiausiai pasiligojusieji pradėjo sparčiai sveikti. Tiesa, ne iš tiesų, o popieriuje. 

Paliko mažesnę išmoką

Valstybė laimėjo – jų išlaikymas sumažinus išmokas atpigo. Tačiau krizės „išgydytų“ neįgaliųjų gyvenimas pasunkėjo.


Daug metų reumatoidiniu artritu serganti panevėžietė 63 metų Genovaitė Girnienė sako, kad  būtent taip atsitiko ir jai.

Gydytojų komisija nusprendė: jeigu ji ligos išsukiotomis rankomis dar geba išsikepti kiaušinienę ir šiek tiek pakelia kojas, nors išdilę abu klubo sąnariai ir vienas kelio, vadinasi, nėra tokia jau didelė ligonė ir gali puikiausiai apsieiti be kitų pagalbos.

G.Girnienei sveikatos tokia išvada, aišku, nepridėjo, bet jos piniginę kas mėnesį patuštino 153 litais.

„Suprantu, kad valstybei reikia taupyti. Bet nesuprantu, kam  tyčiotis  iš ligotų žmonių, Aš daug ką     atiduočiau, kad tik pasijusčiau sveikesnė, bet, deja, sveikata vis silpnėja“, – guodėsi ji.

Prieš trejus metus, dar būdama ne pensijoje, neįgali moteris medikų buvo pripažinta turinti didelį specialiųjų poreikių lygį. 

Sunkiai judanti,  gyvybiškai svarbiausius organus alinančios lėtinės  ligos išsukiotomis rankomis G.Girnienė iš tiesų neapsieidavo be kitų pagalbos. Sutvarkyti butą, nupirkti maisto produktų, padėti nueiti pas gydytoją jai padėdavo atskirai gyvenantys vaikai arba kaimynės.

Pastaruoju metu saujomis tabletes gerianti moteris beveik  nė dienos nebeišsiversdavo be  kitų pagalbos. Kaimynių prašydavo net mėsą supjaustyti ar duonos atriekti, nes pati nenulaiko rankose peilio.

„Artritas – tokia liga, kad laikui bėgant žmogų visai ant patalo gali paguldyti“, – ne vienas įvairių specialybių gydytojas įspėjo G.Girnienę.

Tačiau Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Panevėžio skyriaus komisija šių metų spalį, iš naujo įvertinusi ligonės specialiųjų poreikių lygį, padarė išvadą, kad iki šiol nuolatinės pagalbos reikalinga moteris dabar jau gali puikiausiai išsiversti be jos.

G.Girnienei iš dviejų jai anksčiau nustatytų specialiųjų poreikių – nuolatinės priežiūros (pagalbos) ir transporto išlaidų kompensacijos – paliko tik pastarąjį.

Pagal šiemet  vasarą įsigaliojusį įstatymą vienam neįgaliam asmeniui gali būti nustatytas tik vienas specialusis poreikis. Taip esą socialiai teisingiau.

Taigi komisijai nori nenori iš G.Girnienės teko atimti vieną iš dviejų jos gautų išmokų. Atėmė, žinoma, didesnę – 153 litus už nuolatinės pagalbos poreikį, o paliko mažesnę – 32 litų transporto išlaidų kompensaciją.

Spendimą gali skųsti

NDNT Panevėžio skyrius jau kuris laikas su žiniasklaida nebendrauja. Tokią teisę turi tik centrinės tarybos Vilniuje specialistai.

Šios tarnybos direktoriaus pavaduotojas Alvydas Vitkauskas sakė, kad panevėžietė turi teisę skųsti Panevėžio skyriaus spendimą. 

NTDNT duomenimis, šiemet, palyginti su praėjusiais metais, padaugėjo neįgaliųjų skundų. Pernai buvo gauti 2037 skundai, o šiemet jų sulaukta 2873. 

Panevėžio skyriaus gydytojų komisijos sprendimus šiemet apskundė 87 gyventojai, iš jų 14 pretenzijos buvo pripažintos pagrįstomis ir panevėžiečių medikų išvados pakeistos.

Pasak A.Vitkausko, dažniausiai žmonės skundžiasi dėl to, kad gydytojų buvo pripažinti sveikesni, nei jų, nuomone, iš tiesų yra. Jiems tai reiškia mažesnes išmokas. 

Pavaduotojo teigimu, sugriežtinti specialiųjų poreikių nustatymo tvarką buvo būtina siekiant socialinio teisingumo. Ankstesnė tvarka, kai vienas žmogus galėjo turėti du specialiuosius poreikius ir gauti dvi išmokas, esą buvo netobula ir neteisinga.

Dabar vadovaujamasi nuostata, kad vienas asmuo gali turėti tik vieną specialųjį poreikį iš šių: nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), transporto išlaidų kompensacijos, lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos.

Tiesa, padaryta tam tikra išimtis neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros poreikis. Tam tikrais atvejais jiems gali būti nustatytas ir specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis arba transporto išlaidų kompensacijų poreikis. 

Tačiau nuolatinės slaugos reikalingas žmogus negali gauti kompensacijos už transporto išlaidas, nes tai esą nesuderinami dalykai. 

Pasak A.Vitkausko, pensinio amžiaus neįgalieji dažnai skaudžiai reaguoja netekę vienos iš gautų kompensacijų. Tačiau jis atmeta, kad neįgalumo ir darbingumo nustatymo komisijos šiuo atžvilgiu savivaliauja – savo nuožiūrą  nustato vieną ar kitą specialųjį poreikį.

Pasak jo, šiuo atveju, kaip ir nustatant netekto darbingumo procentus, yra vadovaujamasi  teisės aktais, šeimos gydytojų ir kitų specialistų pateiktomis išvadomis apie paciento sveikatos būklę. 

„Pasitaiko, kad pacientas teigia sergąs viena ar kita liga, bet mums trūksta tai patvirtinančių dokumentų. Tada prašome patikslinti.  Vieni tai padaro, kiti – ne, nes gydytojai neranda to negalavimo, kurį pacientas mano turįs. Žmogus iš komisijos išeina susierzinęs “, – aiškino jis.