Pasimatymas prie arklių

Lietuvoje auga karta, kuri jau neįsivaizduoja gyvenimo sovietmečiu, nežino, iš kur atsiranda vilna, kaip atrodo lietuviškos veislės arklys, avis ar šuo, o ką jau kalbėti apie atsakymus į klausimą, kuo skiriasi troba nuo stubos, gryčios ar pirkios. Žinoma, greitus atsakymus gali duoti visažinis guglas, tačiau visai kas kita pamatyti tai gyvai natūralioje aplinkoje. Pavyzdžiui, Kaišiadorių rajono Palomenės seniūnijos Senosios Gegužinės kaime, kur prieš aštuonerius metus architektas ir etnografas Rolandas Bartkūnas su žmona Neringa įkūrė etnografinę sodybą. Šioje sodyboje, kuri visų vadinamą dvareliu, plevena meilės ir pagarbos lietuviškai tautinei kultūrai dvasia. Tuo netrukus įsitikinome, kai, pravažiavę Ruklą, ties 14-ąjį kilometrą žyminčiu kelio stulpeliu pastebėjome Nerį, patį dvarelį ir šalia jo, didžiuliame pievos plote, ramiai stovėjusius du galingos išvaizdos arklius.

Išėjęs pasitikti svečių, sodybos šeimininkas Rolandas, ranka prilaikydamas smarkaus vėjo šiaušiamą žilų plaukų kupetą, draugiškai pamojo iš tolo ranka ir pats stabtelėjo prie arklių. Šie smalsiai apžiūrinėjo atvažiavusius jiems nepažįstamus žmonės. Arkliai pajudėjo iš vietos tik tada, kai Rolandas įėjo į jų aptvarą. Pirmą kartą teko stebėti, kaip šie naminiai gyvuliai rodo meilę savo šeimininkui. Susidarė įspūdis, kad jie pavydi vienas kitam Rolando.

Keturkojės žoliapjovės

Anot dvarelio šeimininko, arkliai čia atsirado beveik kartu su šia etnografine sodyba, nes ji neįsivaizduojama be tokių gyvulių. "Tai Lietuvos sunkieji. Beje, kokias dar žinote lietuviškas arklių veisles ? – tikrino svečių žinias Rolandas. Buvo malonu, kad žinojome – žemaitukai ir stambinti žemaitukai. Pastarieji yra žemaitukų ir Lietuvos sunkiųjų arklių hibridai. Kam Bartkūnams sunkieji arkliai?

"Ne komercijai, žinoma, – užtikrino Rolandas. – Yra keli atsakymai į jūsų klausimą. Visų pirma, tai mano hobis. Arklius čia laikome jau aštuonerius metus. Devyniolikmetė kumelė Sruoga pas mus atkako, būdama jau sukergta. Beje, šalia kumelės stovintis jos sūnus Skalvis šį pasaulį išvydo, padedant mano žmonai Neringai. Kadangi kūrėme etnografinę sodybą, tai ji sunkiai įsivaizduojama be lietuviškų veislių arklių. Be to, mes laikome ir nemažą lietuviškų veislių avių pulkelį – pastarasis "nušienauja" visą panerį prie sodybos ir kartu yra neatsiejamas nuo etnografinės sodybos. Matot, aš sodybos lankytojams vedu paskaitas ir edukacinius užsiėmimus lietuvių etnokultūros, architektūros temomis. Jas iliustruoju visa mūsų sodyba ir jos keturkojais gyventojais. Štai todėl tie keturkojai gyventojai yra lietuviškų veislių atstovai."

Avių vilnos metamorfozė

Kartu su Rolandu užsukome į didžiulį medinį tvartą. Nuo tarpdurio į akis krito seni žemės ūkio padargai, pagarbiai užkelti ant tvirtų lentynų, ir atskiruose garduose besistumdančios įvairaus amžiaus avys, konkuruojančios tarpusavyje dėl šeimininko dėmesio. Rolandas, eidamas jų link, spėjo paaiškinti, kad tai Lietuvos juodagalvių veislės avys. Pasak pašnekovo, lankantys sodybą miestiečiai dažniausiai nėra girdėję nei apie lietuviškas arklių, nei apie avių veisles. Tad pamato jų pavyzdžius čia, Senosios Gegužinės dvarelyje.

"Nereikia stebėtis miestiečių nežinojimu – yra ir kaimiečių vaikų, kurie nėra gyvo arklio matę, nes dabar net ir per kelis kaimus negali vieno arklio surasti. Bet grįžkime prie avių. Jas rytoj kirpsiu, nes jau laikas į ganyklas išleisti. Gaila, kad dabar mažai kam rūpi avių vilna. Be to, kas pirks tik kubą vilnų – tik tiek sudarau, nukirpęs aštuonias suaugusias avis, nes jauniklės dar neužsiaugino vilnos. Už tą kubą vilnų gal gaučiau 20 eurų – ar verta gaišti laiką, vežant tą krovinį kelias dešimtis kilometrų į karšyklą?" – retoriškai klausė Rolandas. Sakė, dalį vilnų kartais skiria kojinėms megzti, dalį – užklotams svečiams austi arba atiduoda išradingiems kaimynams, kurie avių vilna apšiltina savo namus. Rolandas girdėjo ir apie kitokį vilnos pritaikymo būdą. Pasirodo, vilna maišoma su moliu – toks mišinys praverčia statant namus. Mat iš jo drebiamos sienos.

Gryčia, panaši į dvarelį

"Man nerūpi, kas ką daro su mano avių vilna. Mes su žmona Neringa gyvenamųjų ir kitos paskirties namų projektuose tokios statybų technologijos, kur būtų pritaikyta avių vilna, nenaudojam, – šyptelėjo Rolandas. – Remdamiesi lietuvių architektūros tradicijomis, mes projektuojame šiuolaikinius būstus su geoterminiu šildymu, dujine virykle, vonios kambariu, šiltu vandeniu ir kt. Tik pastato išorė mena praėjusio amžiaus pradžią Lietuvoje. Beje, būtent taip įrengtas pagal mūsų pačių projektą ir šis dvarelis", – aiškino Rolandas – senojo Gegužinės kaimo girininko anūkas. Nors Rolandas dvarelio neatgavo, bet jį pasistatė šalia buvusios senelio sodybos, iš kurios parsigabeno tvartą bei daržinę.

Nereikia stebėtis miestiečių nežinojimu – yra ir kaimiečių vaikų, kurie nėra gyvo arklio matę.

Nė viena tauta, pasak Rolando, neturi tiek žodžių gyvenamajam namui pavadinti, kaip lietuviai. Aukštaičiai, dzūkai, žemaičiai ir suvalkiečiai jį vadina skirtingai: gryčia, pirkia, troba ir stuba. Skiriasi ne tik gyvenamojo būsto pavadinimas, bet ir jo planas. Kiekvienas Lietuvos etnografinis rajonas turi savitus, būdingus tik tam regionui, statinius. Tad ir Rolando dvarelis yra išlaikęs Aukštaitijai būdingą pastato dydį, proporcijas, siluetą, spalvą, ornamentus, detales. Bet grįžkime prie dvarelio gyvūnų.

Palikęs trumpam svečius erdviame kieme, Rolandas dingo dvarelio prieangyje, kurį drąsiai galima vadinti žiemos sodu – tiek daug čia įvairių augalų. Tarpduryje, tarp įėjimą į dvarelį puošiančių kolonų, netrukus pasirodė sodybos šeimininkas su dviem nenustygstančiais vietoje jaunais tvirto stoto juodai baltais šunimis. Jie veržte veržėsi prie svečių, draugiškai vizgindami uodegas.

Stulbinamas landsyrų meilumas

"Nesibaiminkit šių šunų – jų būdas, kaip čia tiksliau pasakius, labai minkštas – visi žmonės jiems draugai. Ir būtent dėl šios priežasties pas mus atsirado landsyrai Ūkas ir Upė. Šios veislės atstovams būdingas lipšnumas, žaismingumas, geraširdiškumas. Na, buvo ir dar viena jų atsiradimo dvarelyje priežastis – pernai į amžinosios medžioklės pievas iškeliavo du pas mus gyvenę šunys, o koks ūkis be šunų? Sakote, reikėjo lietuviškos veislės atstovus įsitaisyti? Ne, tai neįmanoma, nes lietuviški skalikai yra labai energingi šunys, reikalaujantys daug dėmesio, kantrios dresūros ir kt. Žodžiu, jie mūsų sodyboje netinkami. Juk čionai kasmet atvažiuoja ne vienas tūkstantis žmonių per metus. Tarp mūsų svečių būna ir vaikų – mes negalime rizikuoti savo svečių saugumu", – paaiškino Rolandas ir pakvietė į dvarelio vidų. Upė su Ūku nukūrė tiesiai į erdvią virtuvę, iš kurios sklido malonūs nosiai kvapai.

"Upe, Ūkai! Negalima!", – griežtai šūktelėjo Rolandas, ir abu penkių mėnesių šunys klusniai nukėlė letenas nuo stalo krašto ir tuoj pat jomis apglėbė svečius... Beje, landsyrų veislės šunys labai ilgai buvo vadinami niūfaundlendais dėl labai painios savo kilmės istorijos. Tačiau ilgainiui atkaklių landsyrų veisėjų pastangomis šią veislę 1960 m. pripažino Tarptautinė kinologų federacija. Pirmas landsyras Lietuvoje buvo įregistruotas 1993 m. ir vienas iš mūsų šalyje išveistų landsyrų tarptautinėje šunų parodoje Lenkijoje 2006 m. pelnė Geriausio veislės atstovo titulą.