– Turite galvoje kažką panašaus į Tarptautinę kosminę stotį (TKS)?

– Iš esmės taip; kiek jau metų TKS skrenda aplinkui Žemę? Penkiolika! Jeigu galime tiek laiko prabūti TKS, galime nuskrieti ir iki Marso. Juk tam reikėtų vos poros metų.

Negana to, tiek mes, tiek amerikiečiai į Marsą jau skrido: buvo leidžiami įvairūs aparatai ir mes jau žinome, kaip ten nuskristi. Ir ne tik nuskristi, bet ir kaip nusileisti bei sėkmingai grįžti į Žemę. Amerikiečių zondai buvo nusileidę, o tada vėl pakilo iš Marso ir grįžo į Žemę. Rusijos kosminiai aparatai padarė tą patį.

Kitaip sakant, technologijos jau yra. Ir nieko naujo išrasti nereikia – atskrendame, nusileidžiame, padirbame ir išskrendame.

Išskyrus apsaugą nuo radiacijos – tai yra problema. Matote, kai mes skriejame aplinkui Žemę, jos magnetinis laukas saugo mus nuo radiacijos. Bet kai tik mes nuskriesime toliau nuo Žemės ir skrisime Marso link, tapsime neapsaugoti. Todėl reikia išspręsti šią problemą, t.y., kaip apsaugoti ekipažus nuo radiacijos.

Vis dėlto esu tikras, kad ši problema išsprendžiama.

– Bet juk žmonės nuskrido į Mėnulį. Kaip tada viskas pavyko? T.y. kaip pavyko išvengti radiacijos?

– Tada buvo labai didelė rizika. Jeigu Saulėje tuo metu būtų įvykusi didelė audra ir žvaigždė būtų išmetusi didelį kiekį radioaktyvių dalelių į kosmosą, į Mėnulį skridę astronautai galėjo smarkiai nukentėti.

Žmonės pasirengę skrydžiui į Marsą. O grįžę į Žemę jie visiškai normaliai toliau gyvens.

– O kelionės trukmė? Dvejus metus reikėtų lindėti kosminiame aparate. Ar įmanoma tiek laiko iškęsti?

– Pati ilgiausia misija TKS truko pusantrų metų, taip pat buvo daug ekspedicijų, kurios truko metus. Gydytojai ir kiti ekspertai dabar jau neblogai žino, kas vyksta su žmogumi, jo organizmu, psichika, praleidus ilgą laiką kosmose. Ir jie sako, kad žmonės pasirengę skrydžiui į Marsą. O grįžę į Žemę jie visiškai normaliai toliau gyvens.

Anksčiau mes iš tiesų nežinojome, ar gali žmogus ištverti dvejų metų kelionę, ar ne. Dabar žinome, kad gali ir nieko blogo nenutiks.

Įdomūs faktai apie A.Lazutkiną

• Gimė Maskvoje 1957 m. Mokykloje labai domėjosi astronomija ir sportu. Beje, jo sportiniai laimėjimai buvo tokie įspūdingi, kad teko iš bendrojo lavinimo mokyklos pereiti į sportinės pakraipos mokyklą internatą. A.Lazutkinui buvo suteiktas Sovietų Sąjungos sporto meistro vardas už laimėjimus sportinėje gimnastikoje.

• 1981 m. būsimasis kosmonautas baigė Maskvos aviacijos institutą ir gavo inžinieriaus mechaniko diplomą. Puikiai besimokęs studentas liko instituto katedroje ir dirbo joje iki 1984 m. Vėliau dirbo inžinieriumi susivienijimo "Energija" konstravimo biure – rengė įgulas skrydžiams į kosmosą, gilino anglų kalbos žinias.

• 1992 m. kovą A.Lazutkinas buvo įtrauktas į kosmonautų rengimo programą, o dar po dvejų metų tapo kosmonautu bandytoju bei pradėjo tiesiogiai rengtis skrydžiui į kosmosą. Į savo pirmąją kelionę jis leidosi 1997 m. vasario 10 d. Įgulos sudėtyje buvo laivo vadas Vasilijus Ciblijevas ir vokiečių kosmonautas tyrėjas Reinholdas Evaldas.

• Per šią kosminę ekspediciją, kuri A.Lazutkinui truko 184 dienas ir 22 valandas, orbitinėje stotyje įvyko keletas rimtų incidentų, galėjusių baigtis katastrofa: kilo gaisras, sutriko kondicionavimo sistema, o krovininis orlaivis "Progress M34" net susidūrė su orbitiniu kompleksu ir buvo pažeistas jo hermetiškumas.

• Skrydis iš visos TKS įgulos, o ypač iš inžinieriaus A.Lazutkino, pareikalavo tvirtybės. Nepaisant sunkumų, kosmonautai įveikė visas problemas ir 1997 m. rugpjūčio 15 d. sėkmingai grįžo į Žemę. Už šį ekstremalų, pavojingą skrydį į kosmosą A.Lazutkinui buvo suteiktas Rusijos didvyrio vardas. Jis apdovanotas NASA medaliais "Už skrydį į kosmosą" (Space Flight Medal) ir "Už nuopelnus visuomenei" (Public Service Medal).

• Daugiau į kosmosą A.Lazutkinas neskrido – pirmoji sunki ekspedicija pakenkė jo sveikatai. Pastaruoju metu jis dirba skyriaus viršininku J.Gagarino kosmonautų rengimo centre Žvaigždžių miestelyje.