Muziejų, bibliotekų ir kitokių institucijų, rengiančių virtualias parodas, turimos technologijos yra nepakankamos jas tinkamai paruošti.

Kaip pabrėžia specialistai, trūksta ir informacinių technologijų žinovų. Muziejininkai, tiesa, jau turi pagalbininką – balandį įdiegta Virtualių parodų sistema, leidžianti sukurti parodą. Kalbintos pašnekovės pabrėžia, kad nors virtualios parodos yra prieinamos dideliam visuomenės ratui, jos niekada neatstos įprastų parodų.

„Virtuali paroda gali perteikti tik informaciją. Bet kuriuo atveju tai bus tik kūrinio ar eksponato skaitmeninė kopija. Tačiau virtualios parodos labai parankios tiems, kas dėl didelio nuotolio, sveikatos sutrikimų, finansinių problemų ir kitų priežasčių negali apsilankyti stacionariose parodose“, – vieną svarbiausių virtualių parodų privalumų nurodo Lietuvos dailės muziejaus filialo Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS skyriaus vedėja Danutė Mukienė.

Lankytojus gali skaičiuoti ne visi

Ne visose interneto svetainėse įdiegtos technologijos, leidžiančios fiksuoti lankytojų skaičių ir stebėti jų naršymo ypatumus, tačiau kai kurios institucijos turi galimybę stebėti virtualių parodų lankytojų srautus.

Lietuvos dailės muziejaus filialo Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS skyriaus vedėja teigia, kad visus muziejus internete vienijantis portalas „Lietuvos muziejai“ kasdien sulaukia nuo 500 iki 1000 ir daugiau lankytojų.

„Virtualių parodų lankytojų skaičius yra gana didelis. Panašiai toks pat, kaip ir pagrindinių muziejų leidinių puslapių, kuriuose skelbiama svarbiausia informacija apie muziejus, pateikiami jų kontaktai“, – komentuoja D. Mukienė.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadovė sako, kad per 5-erius metus muziejaus ir jo padalinių parengtas parodas (jų yra 20) aplankė beveik 422 tūkst. lankytojų.

Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka skaičiuoja, kad per mėnesį jų virtualias parodas aplanko keli šimtai žmonių. Lankomumas esą labai priklauso nuo temos: pavyzdžiui, neseniai parengtos Kovo 11-osios ar J. Marcinkevičiaus jubiliejams skirtos parodos „lankytos gerokai dažniau“.

Rengdami parodą minėtos bibliotekos specialistai numato savo tikslinę auditoriją ir sudaro labiausiai tikėtinų žiūrovų adresų sąrašą. „Paskelbę parodą mes išsiunčiame informaciją ir, reikia pastebėti, žmonės dažniau pasižiūri gavę laišką“, – sako Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Birutė Pečiulevičiūtė.

Vieni rengia nuo 1999-ųjų, kiti pradėjo visai neseniai

Virtualių parodų kūrimas ir viešinimas sietinas su atsiradusiomis galimybėmis kurti, tobulinti ir prižiūrėti interneto svetaines. Kaip sako Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos specialistė, jų įstaiga temines virtualias parodas pradėjo rengti tik prasidėjus rekonstrukcijai – laikinai netekus ekspozicinių erdvių.

Lietuvos muziejai šį veiklos barą pradėjo plėtoti atsiradus galimybėms: kai buvo pradėtos kurti muziejų interneto svetainės. Pasak D. Mukienės tai įvyko 1999–2000 m. „Netrukus po to buvo pradėti rengti ir atskiri virtualių parodų/ekspozicijų interneto leidiniai. Portale „Lietuvos muziejai“ virtualios parodos pradėtos kurti ir viešinti 1999 m., kai tik šis portalas buvo sukurtas“, – pradžią mena pašnekovė.

Minėtame portale, kaip komentuoja D. Mukienė, dalis virtualių parodų gimsta muziejams rengiant stacionarias parodas , dalis sukuriama specialiai – tik interneto vartotojams. „Paskutiniais metais muziejuose vis dažniau sukuriama reprezentacinių virtualių parodų, su kuriomis muziejų, stacionarių parodų, kitų renginių lankytojai gali susipažinti patalpose, kuriose eksponuojamos parodos“, – atkreipia dėmesį muziejininkė ir išskiria dar vieną virtualių parodų rūšį – išsamios, vieną ar kitą veiklos sritį pristatančios virtualios parodos, kurios internete funkcionuoja kaip atskiri interneto leidiniai.

Lietuvos archyvų departamentas virtualias parodas rengia nuo 2001-ųjų. Jos, pasak Informacijos ir elektroninių dokumentų skyriaus vyr. specialistės Ūllės Damasickienės, skirtos propaguoti turimus dokumentus. „Savo virtualiose parodose norime parodyti, kokie dokumentai yra mūsų archyvuose. Mes norime propaguoti savo dokumentus. Internetas yra tik viena galimybė tai daryti – rengiame ir stacionarias parodas“, – komentavo pašnekovė.

Lietuvos archyvų departamento interneto svetainėje galima susipažinti su visomis (nuo 2001-ųjų) parengtomis parodomis.

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja sako, kad temines virtualias parodas bibliotekos darbuotojai pradėjo ruošti tik prasidėjus rekonstrukcijai. „Kada netekome vietos ir galimybių dirbti su daiktinėmis parodomis, atsilaisvino kažkiek bibliotekos žmonių, kurie galėjo pradėti rengti parodas internete.

O anksčiau mes jų nerengėme, nes gal nebuvome iki jų technologiškai pribrendę. Bet atsidūrę situacijoje, kad mums reikia čia pat ir dabar, pradėjome jas rengti naudodamiesi tomis pačiomis programomis, ta pačia turinio valdymo sistema, kurią turime tvarkydami interneto svetainę“, – aiškino B. Pečiulevičiūtė.

Jos teigimu, stengiamasi, kad virtualios parodos nenutoltų nuo to, kas daryta iki tol: paminimos svarbiausios datos, svarbiausios kultūros žmonių sukaktys, reikšmingi Lietuvai įvykiai.

Nepakeis apsilankymo ekspozicinėje erdvėje

Virtualios parodos, kaip ir įprastos, dažnai reikalingos papildyti veikiančias parodas, plačiau atskleisti temą ir populiarinti turimus (bibliotekų, muziejų ir kt. institucijų) fondus.
Tačiau, kaip pastebi Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja, įprastoje parodoje lankytojai kartais nepakankamai skiria dėmesio eksponatams. Virtualioje erdvėje, jei yra galimybių, galima pridėti išsamesnius bibliografinius aprašus, tokios parodos dažnai yra daugiasluoksnės.

„Kai žmonės žiūri į lentynose sudėtas knygas, šiek tiek tai knygelei, gulinčiai lentynoje, dėmesio yra mažoka, ji atlieka vos ne dekoratyvinį vaidmenį, nors, žinoma, specialiai domintis prie jos visada prieisi. Kai ruošiame virtualias parodas, žinoma, yra visai kitos galimybės – be nuskenuoto viršelio, kurį galima pamatyti ir lentynoje, dar yra galimybė pridėti išsamesnį bibliografinį aprašą.

Virtualios parodos yra patogios ir tuo, kad jas galima daryti daugiasluoksnes ir pats gali pasirinkti tokią navigaciją, kad žiūrovą pravestum tokiu keliu, kuriuo parodos rengėjas mano esant reikalinga. Virtualioje erdvėje tai padaryti yra lengviau“, – atkreipia dėmesį B. Pečiulevičiūtė.

Kalbėdama apie virtualių parodų privalumus Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė sako, kad virtualiose parodose galima parodyti daugiau nei įmanoma įprastose ekspozicijose – internete nėra fizinių apribojimų. Be to, internetas yra prieinamas plačiam žmonių ratui. Tačiau, kaip pabrėžia pašnekovė, virtualios parodos egzistuoja kaip įprastų parodų papildymas – apsilankymo muziejuje jos esą niekada neatstos.

„Aišku, ekskursijos, gyvo žodžio, gyvo pamatymo niekas nepakeis. Bet virtuali paroda yra papildymas, tam tikrų sąlygų suteikimas, pavyzdžiui, mokiniai gali rasti medžiagos referatams, atsispausdinti ką nors, kas jiems reikalinga“, – sako Aldona Ruseckaitė.

Jos teigimu, muziejų interneto svetainėse šiandien per mažai pristatomi muziejų rinkiniai, per mažai suteikiama informacijos apie naujus eksponatus. Pastaruosius esą reikėtų fotografuoti ar skenuoti ir rodyti pirmuosiuose svetainių puslapiuose, kad visuomenė žinotų, ką vertingo muziejus įsigijo.

„Man nelabai patinka tendencija, kai pirmame svetainės puslapyje yra informacija, kas įvyks rytoj ar poryt, po savaitės, po mėnesio, kas atidaroma (kai atspindima išorinė veikla) – tai skelbia ir bibliotekos, ir kultūros centrai.

O žmogus atsivertęs kurio nors Lietuvos muziejaus interneto svetainę pirmiausia turėtų „įeiti“ į muziejų: pamatyti, pavyzdžiui, naujausius tą mėnesį įsigytus eksponatus. Juk tuo muziejai skiriasi nuo kitų kultūros įstaigų“, – pabrėžia Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė.

Neprilygsta kitų valstybių parodoms, bet vejasi

Pašnekovės vieningai sako, kad šiandien muziejų, bibliotekų ir kt. institucijų, rengiančių virtualias parodas, turimos technologijos yra nepakankamos rengti virtualias parodas. Trūksta ir aukštos kvalifikacijos informacinių technologijų specialistų.

„Svetainės sukūrimas, dizainerio darbas, eksponatų paruošimas ir t.t. reikalauja nemenkų kaštų ir gerų specialistų. Interneto svetainę reikia nuolat atnaujinti – ji sensta kaip niekas kitas ir jos tobulinimui ribų nėra. Čia nėra žodžio „sustoti“, čia yra tik žodis „tobulėti“, – sako muziejininkė A. Ruseckaitė.

Kaip pabrėžia B. Pečiulevičiūtė, pasaulyje specialistams yra prieinamos specialios virtualių parodų rengimo programos. Lietuvos specialistai įsigyti tokių programų neturi galimybės, tačiau Nacionalinę biblioteką gelbėja skaitmeninimo projektai. „Mes laimingi tuo, kad turime pakankamai skenerių, galime daryti pakankamai geros kokybės vaizdus“, – sako ji.

Tobulėjant informacinėms technologijoms, turi prisitaikyti ir muziejininkai, bibliotekininkai – jei yra galimybių, jie kelia kvalifikaciją, tobulinasi kursuose.

„Kompiuterizuotos darbo vietos muziejuose jau nebe pirmi metai kasdienybė. Didžiausia problema – bet kuriam darbui, jei jį nori atlikti gerai, turi sugaišti nemažai laiko. Na, o to laiko mūsų muziejininkams kaip tik ir trūksta.

Daugelyje muziejų trūksta tyrimų, informacinių technologijų srityje dirbančių žmonių, o ten, kur jų yra, jų darbo krūvis labai didelis“, – pastebi Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centro vedėja D. Mukienė.

Jos pasakojimu, neseniai pradėjo veikti Virtualių parodų sistema, leidžianti visų muziejų darbuotojams patiems, prisijungus prie šios sistemos, susikurti ir pristatyti savo muziejaus virtualią parodą ar savo eksponatais papildyti jau sukurtas virtualias parodas.