Klaipėdiškė A. Bričkutė į meno pasaulį geba žvelgti dviem rakursais – kuriančiu ir analizuojančiu. 2016 m. VDU Menų fakultete menotyros bakalauro laipsnį gavusi menininkė jau po metų pradėjo tapyti. Iki šiol produktyvios kūrėjos darbai buvo pristatyti daugiau kaip penkiolikoje personalinių parodų, penkiose grupinėse parodose įvairiuose Lietuvos miestuose. Jos kūriniai pasklidę po įvairias Europos šalis ir JAV.

Gimtajame mieste menotyrininke, galerijoje „Lyceum“ – veiklos kuratore dirbanti A. Bričkutė savo kūryboje daug dėmesio skiria aplinkai, reikšmingą vietą jos darbuose užima peizažo žanras. Peizažo interpretacija jos kūriniuose dažnai pasireiškia kaip sapnovaizdis, simbolistų Edvardo Muncho ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapybos apmąstymai.

Autorė yra sakiusi, kad iš lietuvių klasiko mokosi simbolistinio mąstymo, gamtos motyvų transformacijos, dinamiškos vaizdų polifonijos. Žymiausio norvegų simbolisto kūryboje atrandanti sau artimą „sielos peizažo“ koncepciją, kai tradicinis peizažo žanras transformuojasi į emocionaliai įkrautą, glaudų žmogaus ir gamtos santykį vaizduojantį ir individo vienatvę, melancholiją perteikiantį gamtovaizdį.

Buveinė. / Organizatorių nuotr.

Galerijoje „101“ eksponuojami kūriniai sukurti per pastaruosius kelerius kūrybinės veiklos metus. Paveiksluose vyrauja intuityvios, simbolistinės kompozicijos, kurių pagrindiniu personažu tampa pati gamta, jos ekspresija, formos, koloritas, ritmai.

Mus supanti gamta, kaip teigia autorė, tyliai kalba mums – tereikia pastebėti, įsižiūrėti ir pajausti. „Gamta leidžia sugrįžti prie savo šaknų. Juk gamtoje nevaidiname, neapsimetinėjame, nieko nebandome įrodyti ar konkuruoti", – sako tapytoja.

Medžiai primena žmones – individualius, nepakartojamus, bet sykiu priklausančius bendruomenei, esančius grupės dalimi.

Tapydama aliejumi ir akrilu, A. Bričkutė siekia tyrinėti savo santykį su aplinka, paskatinti ir žiūrovus į jiems įprasta aplinką pažvelgti kitu kampu, netikėtai, kūrybiškai.

Jautriai, emocionaliai išgyvendama supančią aplinką, gamtos formas dailininkė mato kaip žmonių gyvenimų atspindį. Medžiai primena žmones – individualius, nepakartojamus, bet sykiu priklausančius bendruomenei, esančius grupės dalimi.

„Būnant gamtoje dėmesys krypsta į medžius, – „Kauno dienai“ yra sakiusi tapytoja. – Jie man kaip žmonės: kiekvienas unikalus, su savo istorija, bet sykiu ir kolektyviai susiję. Taip pat patinka žvelgti į tolimus, neapibrėžtus horizontus. Tai dažnas motyvas mano kūryboje, simbolizuojantis išsilaisvinimą iš konkretumo ir žinojimo gniaužtų."

Susikibę. / Organizatorių nuotr.

Gamtos formos – medžių kamienų išlinkimai, medžių tarpusavio santykis – yra lyg žmogaus gyvenimo, kupino įvairių iššūkių, metafora: galbūt liekame randuoti, sulinkę, pakrypę, tačiau prisitaikę ir nepalaužti.

Eksponuojamuose kūriniuose tyrinėjamas santykis su supančia aplinka, kviečiama svarstyti, ką mums sako gamta, pažvelgti į ją tarsi į fikciją, diskutuojančią su žmogaus gyvenimu. Dialogą su užfiksuotais aplinkos motyvais mezga ir pati autorė. Dažnas darbo pavadinimas – tarsi kūrėjos komentaras, žaisminga pastaba, į vieną žodį sutalpintas motyvo kodas, atskleidžiantis jos požiūrį į gamtą, kuri menininkės kūrybos pasaulyje yra gyva.

„Susilieję“, „Susikibę“ – jei žaisdami paslėptų vaizdų žaidimą bandytume atspėti, ką slepia šie pavadinimai, veikiau pagalvotume apie žmones. A. Bričkutė gebėjimą veiksmais išreikšti jausmus mato medžiuose.

Auksu tviskantys medžiai – dėl saulės besivaržantys, spindulių nutvieksti plonakamieniai – ne tik neužgožia šviesos, atvirkščiai: patys spinduliuoja ją dar ryškesnę. „Nušvitę“ – taip šią čiurlionišką drobę, pasirinktą parodos plakatui, pavadina autorė. Ji siūlo kasdienėje aplinkoje dažną elementą – guotą grakščių lapuočių – traktuoti kitaip nei kad yra įpratęs eilinis peizažo stebėtojas. A. Bričkutės medžiai nėra tik saulės nušviesti – jie tarsi nušvitimą patyręs žmogus, prasisklaidžius žvilgsnį suprimityvinusiam rūkui staiga išvydęs šviesą.

Organizatorių nuotr.

Šioje parodoje pristatomi darbai sukurti automatizmo įkvėpto kūrybinio veiksmo metu. A. Bričkutė prisipažįsta, kad jai kaip tapytojai itin artimas siurrealistų vystytas automatizmo principas, kai automatinis piešimas pažadina iš pasąmonės kylančius vaizdinius. Tapant šie impulsyvūs, regis, atsitiktiniai motyvai yra apdorojami sąmoningai ir naudojami žmogaus psichologijos tyrinėjimams.

Parodos paveiksluose atsiskleidžia įvairūs siurrealistiški siužetai, paradoksai, sapno įvaizdžiai, temos, būsenos, patiriamos subjektyviai. Savo darbais autorė skatina žiūrovus įsitraukti emociškai. Tam pasitelkiama neįprasta vaizdinė kalba – ryškus, provokuojantis koloritas, formos dekonstravimas.

Kas? A. Bričkutės tapybos paroda „Apšviesti šešėliai“.

Kur? VDU galerijoje „101“.

Kada? veikia iki rugsėjo 30 d.