Kauniečiai kūrėjai Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis –  pirmieji Lietuvos šiuolaikinio šokio meistrai, surengę pasirodymus Azijos scenose.

Choreografas, 2013-ųjų Auksinio scenos kryžiaus laureatas M.Stabačinskas (M.S.) ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojas, šokėjas ir choreografas M.Pinigis (M.P.) su kolegomis iš Vilniaus šokio teatro "Dansema" Šanchajuje (Kinija) pristatė vaikams skirtą šokio spektaklį "Mozaika", o Seule (Pietų Korėja) – savo garsųjį spektaklį "ID:D&G".

"Ir Šanchajuje, ir Seule šokome didelėse scenose, stebint šimtams žiūrovų. Tai buvo išskirtinis fizinis ir emocinis iššūkis", – sakė M.Stabačinskas.

– Kokie vėjai nunešė jus į Kiniją ir Pietų Korėją?

M.S.: Regis, pernai Kinijoje buvo pristatoma Kinijos šiuolaikinio šokio platforma, kurioje dalyvavo "Menų spaustuvės" vadovas Audronis Imbrasas, o jis turėjo spektaklio "Mozaika" vaizdo įrašų. Tai kūrinys vaikams iki trejų metukų. Kinijoje to dar nebuvo buvę, todėl kinai iškart labai susidomėjo.

M.P.: Prieš ketverius metus su kolege korėjiete Li Jungin Li šokau bendrame projekte, susidraugavome. Ji savo šalyje dirba įvairių festivalių koordinatore, dėsto šiuolaikinį šokį universitetuose. Šiemet pavasarį, kai buvo atrenkami spektakliai tarptautiniam modernaus šokio festivaliui "Modafe", ji komisijai pasiūlė mūsų "ID:D&G".

M.S.: Jautėme didelę atsakomybę, kai mus pakvietė į "Modafe". Pirmiausia dėl to, kad lietuviškas šiuolaikinis šokis pirmą kartą dalyvavo seniausiame, jau daugiau nei trisdešimt metų rengiamame šio žanro festivalyje kartu su pasaulinio lygio žvaigždėmis.

M.P.: Be to, specialiai į mūsų pasirodymą buvo atvykusi vadinamoji Korėjos šiuolaikinio šokio mama.

M.S.: Teko su ja šiek tiek pabendrauti. Matydami, kaip pro ją praeidami visi žemai lenkėsi, supratome, kokia garbė buvo su ja kalbėtis. Paprasta, maloni moteris. Manome, kad užsimezgė dar artimesni santykiai tarp Lietuvos ir Pietų Korėjos. Tikimės, kad kai kitąmet vyksime į Kiniją, vėl užsuksime ir pas korėjiečius.

– Kaip rengėtės pasirodymams?

M.P.: Sceną dideliame Seulo "Arko Arts" teatre pasiruošti gavome likus dienai iki spektaklio ir dar kartą – prieš valandą iki pasirodymo. Jaudinomės, bet viskas pavyko – šiek tiek parepetavome ir mažoje šio teatro studijoje.

M.S.: Tikėjomės, kad laiko repeticijoms rasime Kinijoje, bet po pasirodymų Šanchajuje nelikdavo nei fizinių, nei psichologinių jėgų. Juk per tris dienas – aštuoni pasirodymai! Su Mariumi stengiamės kiekvieną kartą kai ką patobulinti, kad būtų vis kitaip nei ankstesniuose spektakliuose. Seulas buvo ne išimtis, todėl ir ėmė nerimas, ar suspėsime.

M.P.: Girdėjome, kad organizatoriai konfliktavo su trupe iš Italijos, todėl labai džiaugėsi, kad mes buvome savarankiški, punktualiai atvykdavome į salę, nekėlėme ypatingų reikalavimų.

– Kiek žiūrovų stebėjo jūsų spektaklius? Kaip į juos reagavo kinai ir korėjiečiai?

M.S.: Vilniuje savo programas atliekame maždaug 60-iai žmonių. Kai tokį skaičių pasakėme kinams, jie išpūtė akis – esą jų salėje gali tilpti pusantro tūkstančio. Tuomet suvokėme, kokie mastai šioje šalyje. Po ilgų derybų vis dėlto susitarėme, kad auditoriją sudarys ne daugiau kaip 140 žiūrovų. Per mūsų pasirodymus beveik visos vietos buvo užimtos. Salė taip suprojektuota, kad nejautėme atstumo iki žiūrovų. Lietuvoje, jeigu žiūrovai ploja ilgiau, grįžtame nusilenkti antrą kartą, o Seule užteko karto, tačiau jis buvo audringas – visi garsiai šaukė ir sukėlė labai energingas ovacijas.

M.P.: Tokių spektaklių kaip "Mozaika", skirtų vaikams, nėra daug. Mažieji kinai aktyviai įsitraukė į spektaklį, nors iš pradžių tėveliai gana atsargiai į tai žiūrėjo. Tačiau rezultatas buvo geras – neatsitiktinai sulaukėme pasiūlymų kitąmet surengti spektaklius ne vien Šanchajuje, bet ir kituose Kinijos miestuose.

M.S.: Svarstėme, kaip vaikams patiks mūsų šokis – vis dėlto skirtingos kultūros. Tai buvo justi, tačiau po kiekvieno pasirodymo fotografavomės, žaidėme ir įsitikinome, kad vaikams nesvarbu – kas ir iš kur, jų reakcija visame pasaulyje  tokia pati.

– Jūsų "ID:D&G" – kūrinys Lietuvos istorijos motyvais, o ji Azijoje nėra labai gerai žinoma. Ar reikėjo prieš pasirodymą  paaiškinti, kas buvo Steponas Darius ir Stasys Girėnas?

M.P.: Kiekviena šalis turi savo herojus. Tai buvo mūsų atspirties taškas kuriant šį šokio spektaklį, nes heroizmas yra bendroji prasmė. Dauguma žiūrovų Seule taip ir suprato. Be to, pasirinkome dainą, kurioje pasakojama apie herojus, galiausiai – vilkėjome kostiumus su lakūnų aprangos elementais. Girdėjome komentarų – esą ką gi veiksime su tokia programa užsienyje, kur nežinomi mūsų didvyriai? Tačiau mums pavyko perteikti idėją.

M.S.: Lakoniškose anotacijose korėjiečiai galėjo susipažinti, apie ką mūsų spektaklis, bet mes daugiau klausiame, kas mums šiandien yra herojus: ar istorinė asmenybė, ar gražus, stilingas ir susitvarkęs šiuolaikinis vyras? Po spektaklio prie mūsų priėjo grupelė žmonių, klausinėjo, kaip gimė mintis pastatyti "ID:D&G", kas yra mūsų pasakojami herojai, kodėl toks spektaklio pavadinimas, nes kai kuriems žiūrovams jis asocijavosi su "Dolce & Gabbana".

– Kokį įspūdį susidarėte apie vieną didžiausių pasaulio megapolių Šanchajų? Seulą?

M.P.: Nustebino ne vien savita kinų virtuvė, bet ir tai, kad mieste neveikė nei elektroninis paštas, nei "Facebook", "Youtube" ar "Google". Jautėmės atsijungę nuo pasaulio, patyrėme, kokie priklausomi esame. Savaitė Kinijoje buvo labai gera tuo, kad turėjome galimybę nuo daug ko pailsėti.

M.S: Gardžiausi patiekalai buvo gatvėje. Iš pradžių skeptiškai žiūrėjome į prekeivių vežimėlius ir tai, ką jie kepdavo ar virdavo, bet pabandėme paragauti ir susižavėjome. Seule pabendravome su vietos šokėjais, diskutavome, kaip jauniems kūrėjams išsilaikyti, išgyventi iš šio amato, likti tėvynėje ar emigruoti. Mes akcentavome, kad reikia klausytis savo širdies ir daryti tai, ką iš tikrųjų nori, nepaisant visų sunkumų. Korėjiečiai mums pritarė.

– Gastroliavote Amerikoje, Europoje, Azijoje. Kokie ateities  planai?

M.P.: Viešėdami Kinijoje susipažinome su australu, susijusiu su kūryba vaikams, todėl galbūt pavyks debiutuoti ir Žaliajame kontinente. Esame užmezgę ryšius su Pietų Afrika, laukiame atsakymų. Juokaujame, kad aplankę šiuos kraštus galėsime krautis lagaminus į Antarktidą – pašokti pingvinams. O mūsų projekto "ID:D&G" laukia Prancūzija, greičiausiai Ukraina, galbūt Lenkija, Albanija. Didžiausias džiaugsmas mums – scena. Smagu, kad vis dar esame joje ir jaučiamės reikalingi.