Menininkė J. Račiūnaitė: kolekcionavimas – būdas susitaikyti su kaita

„Man įdomu kolekcionuoti objektus, kurie savo įprastumu tampa nepastebimi“, – sako menininkė Julija Račiūnaitė. Kauno paveikslų galerijoje pristatoma jos paroda „Iš privačios kolekcijos“.

Tai antroji Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ciklo „Jaunųjų platforma“, skirto jauniems menininkams, paroda. Joje J. Račiūnaitė, kurianti skaitmeninės tapybos, iliustracijos, fotografijos, grafikos srityse, pristato keturis projektus, kuriuos jungia kolekcionavimo tema.

Pokalbis su menininke – apie polinkį kolekcionuoti, savaime suprantamoje kasdienybėje paskendusius įdomius reiškinius ir būrimą iš Kauno rutulio.

– Parodoje „Iš privačios kolekcijos“ pristatomos keturios temos, kurias individualiai ir su bendraautorėmis vystėte 2016–2024 m. laikotarpiu. Kodėl parodai pasirinkote būtent šias temas?

– Ši paroda pristato mano aštuonerių metų darbą nuo 2016 m. Kiek juokinga, kad Paveikslų galerija pakvietė mane kurti parodą „Jaunųjų platformoje“, nes iki konvencionalaus jaunojo menininko statuso pabaigos man liko vos keli mėnesiai. Įvertinusi šiai platformai suteikiamas erdves, supratau, kad norėčiau skaidyti parodą į keturias dalis – keturis projektus. Ieškant bendro vardiklio, kuris galėtų tapti šiuos projektus jungiančia parodos tema, supratau, kad mano darbuose tipologija ir kolekcionavimas yra svarbūs kūrybos metodai – tiek bendradarbiaujant su kitais autoriais, tiek kuriant individualiai. Todėl parodoje atrinkti ir eksponuojami būtent šie keturi projektai, kuriuose aiškiausiai ir įvairiausiai atsiskleidžia kolekcininko mėgėjo pradas.

„Lipti į Kauną“ fragmentas. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Viena šių temų – jūsų kartu su kolege Anta Marija Antanavičiūte įgyvendintas meninis tyrimas „Kreivuolis. Kodėl architektūra kalba gyvačių kalba?“, pristatantis Lietuvos rekreacinėms erdvėms būdingą architektūrinį kreivuoliškų pavėsinių reiškinį. Kokių atradimų padarėte vykdydamos šį projektą?

– Projektą pradėjome 2021 m., bendradarbiaudamos su Architektūros fondo kuruojama „Eksperimentų platforma“. Su Anta nusprendėme panagrinėti temą, apie kurią daugybę metų kalbėdavome ir juokaudavome. Tai yra Lietuvos rekreacinėse erdvėse – tiek privačių namų teritorijose, tiek savivaldybių, urėdijų globojamose vietose – iš kreivų rąstų pastatytos pavėsinės. Vystydamos projektą, vykome į ekspedicijas – apkeliavome penkis Lietuvos regionus, aplankėme virš 100 įvairių poilsiaviečių, apklausėme daugiau kaip 20 miško urėdijų ir savivaldybių darbuotojų, kalbėjomės su meistrais, kurie renčia šias pavėsines, su jų savininkais ir netgi įmonėmis, kurios gamina pavėsines serijiniu būdu.

Ekspedicijose surinkome įvairiausių kreivuolių tipų pavyzdžių. Įdomu, kad nors tokio tipo pavėsinės vis dar gausiai paplitusios, tačiau projektu spėjome užčiuopti šio reiškinio pabaigos pradžią, mat jos po truputį nyksta. Per dešimt metų bent jau viešosiose erdvėse nenuspėjamai kreivas pavėsines turėtų pakeisti pagal ES saugumo reikalavimus pagamintos standartizuotos pavėsinės. Atliekant meninį tyrimą viena iš priemonių tyrinėti rekreacines erdves tapo mūsų pokalbiai ekspedicijoje (matomi filmuotoje medžiagoje). Iš šių pokalbių išplaukė mūsų sudarytas kreivuoliškas žodynas, faktų ir alternatyvių faktų suvestinė ir kreivuolišku pavėsinių tipologinis rinkinys.

– Antrasis parodoje pristatomas projektas – jūsų kartu su Inga Navickaite-Drąsute parengta tekstų ir fotografijų serija „Lipti į“, pasakojanti Kauno laiptų, fontanų, plytų, bendrabučių, Zoologijos sodo ir muziejaus, antkapinių paminklų istorijas. Kas tai per istorijos?

– Projektą „Lipti į“ kartu su I. Navickaite-Drąsute įgyvendinome bendradarbiaudamos su Kauno fotografijos galerija. Visos projekto dalys buvo publikuojamos galerijos leidžiamame žurnale „Į“, skirtame Kauno miestui. Rengdamos visas istorijas gausiai rėmėmės įvairių laikmečių periodika, kurioje aptiktos pasenusios sensacijos ir aktualijos tapo reikšminga teksto dalimi.

Pirmojo žurnalo tema buvo „Galinis kiemas“, tad mes cikle „Lipti į Kauną“ nusprendėme nagrinėti Kauno laiptus, kurie dažnai yra tam tikra jungtis tarp miesto paradinių ir užkulisinių erdvių.

Žurnalui, kurio tema buvo „Vanduo“, nusprendėme kurti ciklą apie Kauno fontanus „Lipti į fontaną“. Įdomu, kad beveik visi fontanai, kuriuos aprašėme ir prie kurių fotografavomės, labai greitai pakeitė savo veidą. Rekonstrukciją patyrė aukštutinis Kauko fontanas, prie Kauno mečetės buvęs fontanas tapo batutu, o „Juzės“ fontane buvusi bronzinė skulptūra „Skalbėja“ buvo išniekinta vandalų – jai nupjauta galva. Įdomu ir tai, kad, nors Kaune fontanų yra daug, daugelis jų didelę savo gyvenimo dalį praleido neveikdami. Kai kurie fontanai, pavyzdžiui, fontanas prie Kauno apskrities viešosios bibliotekos, veikė vos tris dienas. Pasakojama, kad kai Kaune 1993 m. lankėsi popiežius Jonas Paulius II, prie šio fontano buvo specialiai prijungta statinė, iš kurios vanduo tekintas tiesiai į fontaną, kad popiežiaus vizito metu viskas atrodytų reprezentatyviai.

Ciklas „Lipti plytomis“ buvo skirtas žurnalo temai „(Post)industrinis Kaunas“. Nusprendėme jį skirti Kauno plytų fabrikams, kadangi iš keturių fabrikų – Sargėnų, Rokų, „Bituko“ ir Palemono keramikos gamyklų produkcijos pastatytas šis miestas. Atspirties tašku šiam ciklui tapo tarpukariu Jono Vailokaičio siūlyta mūrinės Lietuvos idėja, raginanti statybos sektorių pereiti nuo medienos prie plytų. Cikle „Lipti pro bendrabučio langą“ nusprendėme papasakoti Kauno studentų bendrabučių istorijas. Kadangi Kaunas – universitetinis miestas, čia studentų ir bendrabučių tiek daug, kad iš jų galima būtų suformuoti nemenką mikrorajoną, kuriame nebūtų vietinių gyventojų. Buvo įdomu panagrinėti kokoninę miestiečio stadiją, kai jis, prieš tapdamas sėsliu miesto gyventoju, pereina bendrabučio etapą.

Žurnalo temai „Miestas ir gamta“ sukūrėme ciklą „Lipti į aptvarą“, kuriame pasakojome apie T. Ivanausko zoologijos muziejų ir Kauno zoologijos sodą. Radome įvairiausių įdomių istorijų apie iš aptvarų pabėgusius gyvūnus ar taksidermistų nuotykius. Įdomu tai, kad tarp šių dviejų įstaigų yra tam tikras apykaitos ratas, nes nemažai Zoologijos sodo gyventojų vėliau tampa iškamšomis muziejuje. Pavyzdžiui, toks likimas ištiko ilgą laiką Zoologijos sode gyvenusį baltąjį lokį Kasparą, kuris vėliau tapo muziejaus eksponatu.

Paskutiniam žurnalo numeriui skyrėme gedulingą atsisveikinimo ciklą pavadinimu „Lipti į amžinybę“. Kadangi žurnalo tema buvo „Ateitis“, žaismingai nusprendėme kalbėti apie ateities velionių antkapius ir fotografavome antkapinius paminklus prekyvietėse, į kurias mus labai maloniai įsileido vietiniai verslininkai. Tekste kalbėjome apie laidojimo kultūrą, tendencijas, aptarėme įdomesnius palaidojimus Kaune. Pavyzdžiui, cirko artistų panteoną Eigulių kapinėse ar tarpukario  laisvamanių kapinaites Kaniūkuose.

Iš ciklo „Neišvengiamas gamtovaizdis“. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Parodoje galima išvysti ir jūsų skaitmeninės tapybos ciklą apie pakelių ir paplenčių peizažo kaitą per pastaruosius dešimtmečius „Neišvengiamas gamtovaizdis“. Kuo jus sudomino pakelių peizažai?

– Tai romantinės tapybos tradicijos paisantis skaitmeninės tapybos ciklas, kuriame kolekcionuojami įvairūs paplenčių ir pakelių architektūros motyvai. Esu iš Vilniaus, bet daugiau kaip dešimt metų gyvenau Kaune, todėl labai daug laiko praleidau A1 autostradoje, besiblaškydama tarp šių dviejų miestų. Neišvengiamai daug žiūrėdavau pro langą ir fiksuodavau kraštovaizdžio pasikeitimus. Taip mano darbuose atsirado logistikos centrų, po truputį nykstančių tuščių reklamos stendų, vėjo elektrinių.

Įdomu, kad, žiūrint į peizažą, dažnai pasirenkame nematyti tam tikrų objektų ir koncentruojame dėmesį į pastoralinius, archetipinius peizažo elementus. Sąmonė, veikdama selektyviai, redaguoja į matomą vaizdą net esamuoju laiku. Tačiau įamžinus, nufotografavus peizažą kompozicijoje pradeda erzinti prieš tai sėkmingai ignoruoti elektros stulpai ar reklamos stendai. Mane sudomino sąmonės geba nematyti nepatrauklių objektų net stovint šalia jų (man tai taip pat būdinga). Tradicinės tapybos estetika padeda atskleisti šį tariamą disonansą.

– Paskutinė parodos tema – mažųjų fotografinių kolekcijų ciklas „Menki juokai“, fiksuojantis Vilniuje ir Kaune aptinkamus, dažniausiai kamerinius, artefaktus ir reiškinius. Kokie reiškiniai jus sudomino?

– Tai tarsi kolekcijų kolekcija, kurioje – aštuonios temos. Tiek formatas, tiek pavadinimas „Menki juokai“ akcentuoja ir pačių kolekcijų kamerinę prigimtį. Pirmąją kolekciją „Išrinktieji“ sudaro šuns Tatlino išrinkti objektai. Šiuo atveju kolekcijos kuravimą ir objektų išrinkimą tarsi patikėjau jam ir fotografuodavau tik tas vietas, kur šuo pasirinkdavo žymėti teritoriją. Kolekciją „Žemai puolę sodai“ sudaro įvairių betoninių klombų fotografijos. Klombos – dekoratyvinis mažosios architektūros elementas, skirtas aplinkai puošti. Tačiau dažnai jos netenka savo dekoratyvinės funkcijos ir tampa visiškai pamirštu betono luitu, naudojamu, pavyzdžiui, akligatviui užstatyti. Šios skirtingo dydžio, dizaino ir laikotarpių klombos atsiduria tarsi regos lauko paraštėse – visi jas atpažįsta, tačiau nelaiko atmintyje ir į jas nekoncentruoja dėmesio.

Panašiai yra ir su „Žlugusios civilizacijos artefaktais“. Šis ciklas fotografuotas Nemuno salos, Ąžuolyno, Vytauto parkuose ir Vilniaus Sapiegų parke. Jame atsidūrė įvairių elementų, liudijančių apie praėjusias parkų epochas. Pavyzdžiui, Nemuno saloje išlikusios valčių tvirtinimo metalinės kilpos nuo tada, kai ten dar buvo žiemos uostas, arba niekur nevedantys, nubyrėję laiptai iš Vytauto parko, Ąžuolyne likusios čia stovėjusių suoliukų kojytės.

Cikle „Įkaušimo architektūra“ atsidūrė Šančių ir Petrašiūnų vietos gyventojų susimeistrautų rekreacinių erdvių fotografijos. Ciklas gavo tokį pavadinimą, nes šiose architektūrinėse-dizaininėse erdvėse ne tik mėgstama sutikti vasaros vakarus palengva kauštant, bet ir pačios objektų formos atrodo kiek kauštelėjusios, savadarbiškai smagios. Į ciklą pateko ne tik lėbavimo, bet ir vietos senjorų, žvejų mėgstamos savadarbės vietos. Man patinka, kad, žvelgiant į tokias vietinių susimeistrautas poilsiavietes, galima pamatyti, kas pačiai bendruomenei yra jauku, kur vietos žmonėms malonu prisėsti, praleisti laiką.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Ciklas „Ateities būrimas iš Kauno rutulio“ prasidėjo kaip tam tikras pokštas, kai vieną vakarą internetu įsigijau gumines raganos rankas. Tada mes su draugėmis keliavome po Kauną, pridėdavome tas rankeles prie įvairių Kauno rutulių tarsi prie krištolinio rutulio, kuris numato ateitį, ir fotografuodavome. Šį ciklą kartu inspiravo linkiais ir apvalumais pasižyminčios Kauno tarpukario architektūros formos. Kaune rutulių yra išties gražių ir įdomių. Pavyzdžiui, didysis rutulys prie įėjimo į K. Donelaičio gatvėje esančią Kauno apskrities viešąją biblioteką – iš jo puikiai buriasi ateitis.

Ciklas „Niūriaspalvių auksavabalių veislynai“ pasakoja apie senuosius, po rekonstrukcijos neišlikusius suoliukus Ąžuolyne, kurie greičiausiai buvo pagaminti iš ąžuolų virtuolių. Ąžuolyne veisiasi niūriaspalviai auksavabaliai – labai reti į Raudonąją knygą įrašyti vabalai, kurie gyvena tik ąžuolų giraitėse, o veisiasi tik senų ąžuolų virtuoliuose. Parko suoliukai, būdami vis prastesnės būklės ir vis labiau grįžtantys į trūnijančio rąsto būklę, man atrodė kaip puikūs veislynai šiems vabalams klestėti.

Kad objektas pakliūtų į mano kolekciją, jis turi būti ne tik tam tikros sistemos dalis, bet ir pats savaime įdomus.

„Jaukūs vieno kambario apartamentai“ – ciklas apie slėptuvių ventiliacines angas, primenančias mažyčius namukus. Paskutinis ciklas „Didinga imperinė praeitis“ yra diptikas, kuris, veikiausiai, nebus tęsiamas. Jį sudaro „Laisvės kario“ skulptūra Kaune ir paminklas geležiniam vilkui šalia Kauno–Vilniaus automagistralės.

– Iš kur apskritai kilo jūsų pomėgis kolekcionuoti? Ar kolekcionuojate tik kūrybos tikslais?

– Manau, kad mano polinkis kolekcionuoti kilo dėl kelių priežasčių. Viena jų yra biografinė detalė, kad penkerius metus dirbau Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Nors baigiau grafikos studijas ir esu labiau praktikė nei teoretikė, per tuos penkerius metus teko iš vidaus pažvelgti į įvairias muziejines praktikas: saugojimo, kolekcionavimo, konservavimo. Ši patirtis buvo labai turtinga ir pakeitė mano požiūrį į įvairius reiškinius. Kartu mano sentimentaliai širdutei kolekcionavimas tapo būdu ramiai į savo archyvą sudėlioti tai, kas įdomu mane supančioje aplinkoje, ir per daug nesikrimsti, kai tai po truputį dingsta iš akiračio. Man patinka kolekcionuoti dalykus, kurie tokie įprasti akiai, kad, norint į juos įsižiūrėti, reikia juos tarsi išplėšti iš savaime suprantamybės.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Tad jus domina būtent įvairių objektų sistemos, o ne pavieniai objektai?

– Taip, daugelis objektų mane sudomino tuo, kad juos dažnai matydavau savo gyvenamojoje aplinkoje ir po truputį jie tapo tam tikru dirgikliu. Pradėjau juos klasifikuoti, lyginti tarpusavyje. Taip atsirasdavo tam tikrų sistemų ir dėsningumų, kurie galų gale virsdavo kolekcija. Yra daug patrauklių reiškinių ir objektų, kurių nesirinkčiau fotografuoti vien dėl to, kad jie yra pavieniai, jų nesusisteminsi. Tam, kad objektas pakliūtų į mano kolekciją, jis turi būti ne tik tam tikros sistemos dalis, bet ir pats savaime įdomus – turėti įdomų santykį su žmogumi, būti įdomioje vietoje ar atlikti įdomią funkciją. Šioje parodoje svarbūs ir žodžiai, teksto ir vaizdo santykis, būtent dėl to pavadinimai užima itin garbingą vietą ekspozicijoje. Dažnai vykęs žodžių junginys tapdavo reikšmingu faktoriumi pradedant vieną ar kitą kolekciją.

– Dvi iš eksponuojamų kūrybos temų vystėte kartu su bendraautorėmis. Gal galite šiek tiek papasakoti apie jūsų santykį?

– A. M. Antanavičiūtė yra dizainerė ir meno vadovė. Su Anta draugaujame ir bendradarbiaujame jau labai seniai. I. Navickaitė-Drąsutė yra grafikos dizainerė, iliustruotoja, fotografė ir analoginės spaudos spaustuvės „Hands on Press“ bendraįkūrėjė. Kartu su ja esame baigusios taikomosios grafikos studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete ir turime labai ilgą bendradarbiavimo patirtį. Esame geros draugės, o mūsų kūrybinės veiklos kartais persidengia.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Ką jums reiškia proga pasirodyti „Jaunųjų platformoje“? Kaip manote, ar apskritai jauniems menininkams yra pakankamai erdvių savo kūrybai parodyti?

– Bet kuriam jaunam menininkui eksponuoti savo personalinę parodą nacionaliniame muziejuje yra didelė garbė ir puiki galimybė. Labai sveikinu šią iniciatyvą, nes manau, kad respektabilių ekspozicinių erdvių, kuriose savo darbus galėtų eksponuoti jaunieji menininkai, niekad nebus per daug. Kartu rekomenduočiau šią platformą labiau pakreipti į edukacinę ar kūrybinių dirbtuvių pusę, jauną menininką ugdant ir supažindinant su įprastomis galerinėmis ir muziejinėmis praktikomis, kuratorystės pagrindais. Man visa tai gal kiek mažiau aktualu, tačiau studijuojančiam ar studijas neseniai baigusiam menininkui tai būtų naudinga. Tad manau, kad ši iniciatyva yra puiki, tačiau ją galima įgyvendinti dar ambicingiau, taip prisidedant prie profesionalų ugdymo.


Kas? „Jaunųjų platforma“: J. Račiūnaitės paroda „Iš privačios kolekcijos“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Iki kovo 31 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių