Kuriamas istorinis filmas apie pokario Lietuvą

„Pelėdų kalnu“ vadinama unikali Kauno Žaliakalnio vieta garsėja gražia gamta, išskirtine architektūra ir turtinga istorija. Vieną su šia vieta susijusią visai Lietuvai svarbią istoriją išvysime ir naujame režisieriaus Audriaus Juzėno filme.

Režisierius A. Juzėnas filmuoja naują vaidybinį filmą – istorinę dramą „Pelėdų kalnas“.

Tai pasakojimas apie pokario Lietuvą, paremtas scenaristo Prano Morkaus biografijos motyvais. Laikotarpis, kai Antrasis pasaulinis karas baigėsi, o Lietuvoje įsitvirtino okupacijos režimas, bandomas atskleisti per socialinį kauniečių, ypač jaunesnių – to meto gimnazistų – gyvenimą.

„Mes grįžtam istoriškai į 1946 metus – tai yra antri-treti okupacijos metai, kuomet keičiasi ideologija, keičiasi režimai ir tame lūžyje žmonėms reikia pasirinkti – ar jie vis tik nori grįžti į Vakarus, ar bandyti kolaboruoti su, vadinkim, Stalino kompanija. Ir tame, pavadinkime, pasirinkimų lauke mes turime jaunus žmones, kurie ką tik baigė gimnaziją, ir jų gyvenimas irgi labai sudėtingoj situacijoj – jie nieko neturi, jų iliuzijos žlugusios, arba jie pasirenka kovoti rezistencijoj, arba jie važiuoja į Sibirą, arba tiesiog bando pritapti prie tos visuomenės, kuri tuo metu formuojama Lietuvoj“, – kalbėjo būsimo filmo režisierius.

„Pranas Morkus aprašė pokario penkmetį, tai yra 1947-1952 metai. Tai yra partizaninis laikotarpis ir istorija yra, matyt, pusiau, gal net visiškai biografinė, mes dažnai spėliojam, kuris būtent iš personažų yra scenarijaus autorius, nes jis ir pats neneigia, kad tai yra autentiška ir tikrų įvykių istorija“, – sakė filmo prodiuserė Justina Ragauskaitė.

Filmo veiksmas vyksta 1947-1951 metais Kaune, tad ir didžiajai daliai filmavimų pasirinktas būtent Kaunas, nes šiame mieste buvo lengviau rasti filmo laikotarpį atitinkančių vietų. Filmavimo aikštelėmis virs ne tik vadinamasis „Pelėdų kalnas“ su ant jo įsikūrusiu Juozo Zikaro memorialiniu muziejumi, bet ir Lietuvos zoologijos sodas, Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodas, „Romuvos“ kino centras, Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas, Tado Ivanausko Obelynės sodyba ir Pirmasis fortas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Norinčiam dabartinės realybės būtų patarimas dažniau žiūrėti "24 valandas " ir "TV pagalba ". Ten pamatysite neiškraipytus autentiškus vaizdus. O praeitis yra tuo įdomi, kad apie pokario Kauno miestą nėra aplamai jokio filmo, apart sovietnių kino kronikas. Tikrai laukiamas projektas.

Anonimas

Anonimas portretas
Niekada nesuprasiu kam viso to reikia, gilintis į praeitį, kai nežinai kas sako teisybė, kas meluoja, nes ten nebuvai, nedalyvavai. Kiekvienas istorinės knygos autorius apie tuos pačius įvykius rašo iš savo suvokimo bokšto, visuomet yra dvi ir daugiau tos istorijos pusės. Ir kokia prasmė? Ką duoda tas "žinojimas", kas nuo to keičiasi? Daugiau apykantos vieni kitiems atsiranda? Dar jos mažai ir be to? Geriau sukurkite dokumentinį filmą apie dabartinę Lietuvos kasdienybę, apie Lietuvos pensininkus ir jų gyvenimą už skatikus, apie Lietuvos neįgaliuosius ir kitokias negandas patiriančias šeimas, kad tie žmonės, kurie nenori matyti tikrojo Lietuvos žmogaus gyvenimo ir stengiasi nuo jo visaip pabėgti, pasislėpti, apie tai nekalbėti, pagaliau pamatytų Lietuvos realybę. Ar manote geriau, kad tai padarytų kas nors kitas už 50 metų ir taip būtų geriau nes tai jau būtų "istorinis filmas"? Tada patogu, niekam nieko keisti nereikia jau, nes šaukštai po pietų.

Anonimas

Anonimas portretas
Gyvenau tuo laikotarpyje Italijos ( dabar Mackevičiaus 38 mediniame triaukštyje), kuris prieš keleta metų nugriautas. Pamenu parduotuvę prie laiptų, kur per naktį stovėdavo eilėje laukdami cukraus ar miltų. Buvo triūkšminga gatvė, ne tokia tyli kaip dabar. O Italjankos, Centro, Šančių suagusių bernų chebros, kurios visiems kėlė baimę. O kaulai rasti prie funikulieriaus, kur nugalabindavo praeivius. Na, apie partizanus vaikams niekas nekalbėjo, bet iš dabar rašomų knygų jis vyko.
VISI KOMENTARAI 8

Galerijos

Daugiau straipsnių