Įkvėpta istorijos

Šis 1992 m. pasaulį išvydęs kūrinys vaizduoja paskutiniuosius Habsburgų dinastijos metus ir atskleidžia monarchijos žlugimo priežastis. Šių dienų kontekste neįmanoma neatkreipti dėmesio į garsiosios imperatorienės Elžbietos, dar žinomos kaip Sisi, egoizmą ir karą tose pačiose teritorijose.

Tačiau miuziklas „Elisabeth“ – ne istorijos vadovėlio puslapis, o meno kūrinys, kurio siužeto centre – visas imperatorienės Elžbietos gyvenimas, pasakojamas jos žudiko Lukenio lūpomis.

Miuziklo pradžioje klausiamas, kodėl nužudė, Lukenis veikia kaip imperatorės gyvenimo stebėtojas, siekiantis žiūrovą nuteikti prieš ją. Imperatorienę gyvenimo kelionėje lydi ir dar vienas mistiškas personažas – Mirtis, žiūrovui pasirodantis žavaus įsimylėjusio jaunuolio pavidalu. Tad viso kūrinio metu vyksta intensyvi gėrio ir blogio kova, atsiskleidžianti ne tik per miuziklo personažus, bet ir muzikinėje drobėje.

Miuziklas „Elisabeth“ nėra paprastas ir patogus kūrinys ne tik atlikėjams, bet ir žiūrovams. Visų pirma, miuziklo partitūra – labai intensyvi ir eklektiška – čia susipina populiariosios, klasikinės, senosios ir net bažnytinės muzikos elementai. Toks meninis sprendimas klausytojui neleidžia užsnūsti miuziklams įprastų melodingų arijų pašonėje. Orkestrui ir chorui staigūs stilistiniai pokyčiai irgi kelia nemažai iššūkių. Tačiau spektaklio muzikos vadovo Jono Janulevičiaus ir masinių scenų vadovų chormeisterės Rasos Vaitkevičiūtės bei choreografo Dainiaus Bervingio indėlis į dramaturgiškai vientisą, kokybišką spektaklį buvo akivaizdus ir pagirtinas.

Spalvos: įvykių turtingą istoriją pasakojančiame spektaklyje – pusšimtis numerių, kuriuos statytojams teko susieti į vientisą turinį. / M. Aleksos nuotr.

Ryškiausi charakteriai

Miuziklo „Elisabeth“ veiksmas vystosi greitai ir koncentruotai, tad ir gausus būrys Elizabet gyvenime dalyvaujančių asmenybių scenoje keičiasi greitai ir dažnai. Visus spektaklio veikėjus apžvelgti užtruktų be galo ilgai, tačiau norisi išskirti ryškiausius.

Pagrindinį Elizabet vaidmenį premjeriniuose spektakliuose atliko Marija Arutiunova ir Karina Krysko. Užduotis atlikėjoms nebuvo paprasta, nes miuziklo turinys įpareigoja atskleisti Elizabet transformaciją: iš jaunos, naivios ir įsimylėjusios mergaitės, ištekėjusios už Austrijos imperatoriaus Franco Jozefo, ji tampa griežtų rūmų reglamentų suvaržyta nelaiminga mergina, o dar vėliau – šalta, subrendusia, tik sau gyvenančia moterimi.

Čia ir ryškėjo M.Arutiunovos ir K.Krysko skirtumai: M.Arutiunova labiau atsiskleidė kaip subrendusi ir savimi pasitikinti Elizabet. Tai buvo ryšku ir vokalinėse partijose, ir vaidyboje. Net scenose, kuriose Elizabet – jauna ir nerūpestinga mergaitė, M.Arutiunova buvo santūresnė, tačiau jos kančia ir atsiribojimas nuo rūmų įtikino labiau.

Spalvos: įvykių turtingą istoriją pasakojančiame spektaklyje – pusšimtis numerių, kuriuos statytojams teko susieti į vientisą turinį. / M. Aleksos nuotr.

K.Krysko puikiai atskleidė Elizabet žaismingumą, kančią atsidūrus griežtoje rūmų aplinkoje, tačiau antroje miuziklo dalyje jautrumo ji neatsisakė. Duetuose su kitais veikėjais atsiskleidė subtilus M.Arutiunovos gebėjimas bendradarbiauti, o K.Krysko tokiose scenose šiek tiek sutrukdė unikalus ir ryškus balso tembras, ne visuomet organiškai derantis su scenos partnerių balsais.

Kita vertus, duetų scenose K.Krysko išnaudojo kūno plastiką, atskleisdama ne tik Elizabet vidinį pasaulį, bet ir santykį su ją supančiais asmenimis. Vis dėlto apibendrinant – abi atlikėjos įtikinamai perteikė Elizabet personažo dinamiką ir vidinę tragediją. Čia reikėtų paminėti įsiminusią Rūtą Zaikauskaitę, atlikusią Elizabet motinos Liudovikos vaidmenį.

Tamsieji gaivalai

Tiesiai iš tamsiųjų jėgų pasaulio užtikrintai į sceną žengęs Jeronimas Milius pasirodė ne tik kaip Elizabet, bet ir žiūrovą viliojanti Mirtis: šalta, baugi, bet kartu ir švelni, žadanti prieglobstį nuo visų šio pasaulio negandų. Atsiribojant nuo subjektyvaus romantizuoto požiūrio į šį atlikėją, norisi pasakyti, kad J.Milius, atlikdamas savo vaidmenį, jautėsi savo stichijoje: užtikrinta laikysena, profesionaliai valdomas balsas žavėjo ir dinamiškai atskleidė personažo prigimtį bei funkciją. Nuostabiai skambėjo duetai su M.Arutiunova, tačiau netikėtai gražiai šiame spektaklyje suskambo vyriškas Mirties ir Elžbietos sūnaus Rudolfo (Jurgio Jarašiaus) duetas. Kita aktorių sudėtis – Mirties vaidmenį atlieka Egidijus Bavikinas, Rudolfo – Martynas Beinaris.

Spalvos: įvykių turtingą istoriją pasakojančiame spektaklyje – pusšimtis numerių, kuriuos statytojams teko susieti į vientisą turinį. / M. Aleksos nuotr.

Žudiko Lukenio vaidmenį, keliantį nemenkų vokalinių iššūkių, atliko Mantas Jankavičius ir Rokas Laureckis. Paradoksalu, tačiau vokaline prasme išskirtinumo nepademonstravo nė vienas jų. Vis dėlto M.Jankavičiui įtaigiai atskleisti Lukenio vaidmenį padėjo charizma, aktoriniai gebėjimai ir betarpiška, nors ir neinteraktyvi komunikacija su publika. Šis personažas miuziklo veiksme tiesiogiai nedalyvauja, nes, būdamas jau miręs, komentuoja įvykius ir įtikinėja publiką pasmerkti egoistiškus Elizabet sprendimus, tad atlikėjo kontaktas su žiūrovu yra svarbus. Gana rečitatyviška vokalo traktuotė atrodė visai organiška, atskleidžianti personažo demoniškumą.

R.Laureckis labiau mėgavosi savimi, nei mezgė ryšį su publika ar nuosekliai kūrė personažą. Nesužavėjo šio personažo saldumas, nenatūraliai skambantys libreto segmentai italų kalba ir kiek per didelis pasitikėjimas kai kuriuos vokalinius numerius bandant atlikti roko muzikai būdinga agresyvia maniera.

Buvusios imperatorienės Sofijos vaidmenį sukūrusi Rita Preikšaitė nenutolo nuo tradicinio operinio dainavimo manieros, kuris su miuzikle gausiai naudojamais populiariosios muzikos elementais ne itin dera. Tačiau tai padėjo sukurti ryškų ir charakteringą griežtos ir šaltos valdovės vaidmenį, smarkiai kontrastuojantį su Elizabet, Lukenio ir Mirties personažais.

Sofijos sūnaus imperatoriaus Franco Jozefo vaidmenį atlikęs Raimondas Baranauskas kiek nublanko šalia scenos partnerių M.Arutiunovos ir K.Krysko, tačiau scenose su Elizabet gana ryškiai atskleidė Franco Jozefo neryžtingumą ir paklusnumą buvusiai imperatorienei Sofijai. Imperatoriaus vaidmenį spektaklyje taip pat kuria Rokas Spalinskas, Sofijos – Kristina Siurbytė.

Spalvos: įvykių turtingą istoriją pasakojančiame spektaklyje – pusšimtis numerių, kuriuos statytojams teko susieti į vientisą turinį. / M. Aleksos nuotr.

Kartelė vis aukštyn

Žvelgiant į miuziklo „Elisabeth“ pastatymą, norisi pasakyti, kad V.Streičos interpretacija, kaip ir muzikinė bei draminė kūrinio medžiaga, yra labai intensyvi. Spektaklio scenografija (scenografas Artūras Šimonis), kostiumai (autorė Kotryna Daujotaitė) ir vaizdo projekcijos (jas kūrė Gediminas Grundhouseris) sukūrė gana tamsią ir fatališką atmosferą.

Viso spektaklio metu įtaigiai balansuojama ant šio ir ano pasaulio ribos. Šią ribą simbolizuoja ir scenoje tarsi leitmotyvas pasirodanti valtis, miuziklo pabaigoje galų gale nuplukdanti Elizabet į kitą, laimingesnį, pasaulį. Tačiau kartu elegiškai atskleidžiamas trapus ir tragiškas Elizabet pasaulis. Simbolinėmis prasmėmis pernelyg neapkrauta spektaklio vizualizacija leidžia patogiai stebėti intensyvų miuziklo veiksmą, tačiau kartu išvengiama komerciškų ir publikai pataikaujančių režisūrinių sprendimų.

Turint omenyje gana kamerinius KVMT resursus, miuziklas „Elisabeth“ suskambo įspūdingai. Atsiskleidė ir V.Streičos režisūrinė branda – gebėjimas ryškiai, bet natūraliai pasakoti kelias istorijas vienu metu ir, neišryškinant kontrasto, perteikti ir situacijos jautrumą, ir žiaurumą.

Šiandien šis miuziklas skamba kiek simboliškai: jame vaizduojamas Krymo karas, antisemitizmo gimimas, revoliucijos, monarchų spindesys ir liaudies skurdas negali nerezonuoti su politinėmis bei socialinėmis realijomis. Tačiau „Elisabeth“ ir ateityje neabejotinai išliks vienas iš stipriausių KVMT repertuaro spektaklių.