Kitokia paroda: K. Navako istoriją pasakoja peiliukas, krištolinė taurė ir juodas paltas

Žmonės miršta, bet šiandien trijuose kambariuose, vaizduojančiuose jaukų Kęstučio Navako pasaulį Žaliakalnyje, jo istoriją pasakoja lenktas peiliukas, krištolinė taurė ir juodas paltas.

Kitokia paroda

Anuomet kalbinusi poetą, nacionalinės premijos laureatą K. Navaką, nepatyriau laimės svečiuotis jo namuose Žaliakalnyje. Iš ten ne sykį buvusių kolegų girdėjau, esą poeto namai – tarsi muziejus. Ne Paryžiaus Luvras su Leonardo da Vinci „Mona Liza“ už neperšaunamo stiklo, o Cosmo Caicha Barselonoje, kur galima apčiupinėti kiekvieną eksponatą. Praėjus beveik ketveriems metams po kūrėjo mirties apsilankiau jo namuose. Tiesa, tik įsivaizduojamuose, mėgdžiojančiuose tikruosius. Toks, anot Maironio lietuvių literatūros muziejaus dailininkės Ingos Paliokaitės-Zamulskienės, ir buvo parodos „Mes silpnesni už daiktus“, skirtos K. Navako 60 metų jubiliejui, sumanymas.

Pasirinkimas: anot A. Meškauskaitės, parodoje nekalbama apie K. Navako kūrybą, tam esą reikia atskiros parodos. Regimanto Zakšensko nuotr.

Už plokšteles ir toliau mokėdavau labai brangiai, nes kiekviena aistra yra brangi.

„Aš pati užaugau žinomų menininkų šeimoje ir puikiai žinau, kas yra bohemiški namai, kuriuose ne tik kuriama, bet ir susitinkama su draugais, vakarojama. Toks buvimas ir suteikia jėgų, ir atima. Rengiant parodą, buvo labai įdomu atsidurti K. Navako namuose – jie tikrai ypatingi, palieka nepaprastą įspūdį“, – I. Paliokaitė-Zamulskienė vylėsi, kad jai ir parodos kuratorei poetei Audronei Meškauskaitei pavyko bent šiek tiek atkurti ryškią ir chaotišką kūrėjo namų atmosferą.

Muziejaus erdvėse įrengti trys kambariai, pasakojantys apie poetą skirtingais jo gyvenimo tarpsniais. Į visas erdves galima eiti, tyrinėti ir atrasti tai, ko galbūt iki šiol nežinojote apie K. Navaką.

„Daiktai yra tikrieji gyvenimo liudininkai, juos pats pasirenki ir valdai, jie neskaudina, nieko nereikalauja, kaip kartais daro žmonės“, – apie parodą kalbėjo I. Paliokaitė-Zamulskienė.

Palėpė saugo svajones

Nors liečiamas ekranas – nuostabus gidas, K. Navako namų duris viršutiniame muziejaus aukšte atvėrė parodos kuratorė A. Meškauskaitė. Tikiu, trečioji kūrėjo žmona galėjo papasakoti daug intriguojančių istorijų, tačiau tą akimirką ji kalbėjo ne kaip Kęstučio mylėta moteris, o kaip muziejininkė.

Iliuzija: į Maironio lietuvių literatūros muziejų persikėlė chaotiški, bet nepaprastai jaukūs K. Navako namai. Regimanto Zakšensko nuotr. 

„Aštuonerių Kęstutis atsikraustė į Žaliakalnį, į mažutį namelį, kuriame, kaip aš sakau, susiformavo pasaulio žmogus. Labai įdomus atvejis, kad tiek visko į save sugėręs jis gerai jautėsi bet kur, tačiau visada norėdavo grįžti į tą mažą, jaukų, visiškai asketišką namelį ir niekada nesvajojo gyventi kitur. Palėpė tarsi susieja realybę ir fikciją“, – lėtai kalbėdama A. Meškauskaitė atvėrė duris į pirmąją poeto namų erdvę, lūžtančią nuo įvairiausių daiktų.

Antai, ant sienos sudžiūvęs „Poezijos pavasario“ laureato vainikas ir austa juosta, 2014 m. apsivijusi poeto krūtinę už 2013-aisiais išleistas poezijos knygas „100 du“ ir „Lorelei: 50 meilės laiškų + meilės eilėraščių“. Čia pat 8 numeriu žymėta, kryptį nuo Partizanų gatvės į „Lituanicos“ stotelę rodanti troleibuso lentelė, kurią poetas, eseistas, literatūros kritikas ir vertėjas, veikiausiai, rado pamestą ir parsinešė namo. Saulės spindulius gaudantis veidrodinis disko rutulys, senos spausdinimo mašinėlės, tokio pat amžiaus radijo imtuvas, močiutei Eleonorai, kurią vadino mama, rašyti laiškai, mokykliniai sąsiuviniai su paskutiniuose puslapiuose pieštais plunksnuotais indėnais, kosminiais laivais, mistinėmis būtybėmis ir pasvarstymais, kuo bus suaugęs. Norėjęs virsti Seneliu Šalčiu, vėliau dėl didelėse mašinose patirtos romantikos svarstęs apie traktoriaus arba kombaino vairuotojo karjerą, tuometės J. Aleksonio mokyklos penktos klasės mokinys K. Navakas rašinį baigė verdiktu, kad naujos specialybės jam nepavyko rasti. Sąsiuviniuose liko kūrėjo mintys, o štai pažymių knygelėje – jo rezultatai. 4 – už lietuvių kalbos žinias ir 5 – už meilę muzikai. Muzika jį lydėjo visą gyvenimą.

Knygos ir G. Byronas

Gausiausias K. Navako bute – Raudonasis kambarys. Toks pats turtingas buvo ir kūrėjo viduramžis, pasižymėjęs jo neeiline kūryba, kultūriniais fenomenais, pažintimis, patirtimis. Ar dar pamenate „Septynias vienatves“? M. Daukšos g. 31-ajame pastate bemaž dešimtį metų veikęs knygynas-klubas su ekscentriškuoju Kęstučiu priešakyje buvo apipintas legendomis ir tapo kultūriniu reiškiniu. Lauke, prie durų, kybojo narvelis, kuriame tarsi paukštis tupėjo rašomoji mašinėlė. Jų buvo ir viduje. Tiesa, čia nestigo ir kitų įdomių detalių, kaip iš Kauno technologijos universiteto atgabenta tribūna, galiausiai virtusi staleliu kasos aparatui. Jos A. Meškauskaitė į muziejų nenešė. Užtai eksponavo tribūną menančią nuotrauką, o šalia priglaudė kitą, kurią labai mėgo ir knygyne-klube ant lentynos laikė Kęstutis. Joje jis ir prezidentas Valdas Adamkus, sykį apsilankęs „Septyniose vienatvėse“. Beje, apie lankytojų spalvingumą savo esė, pavadintą taip pat kaip knygynas-klubas, rašė ir pats kūrėjas. Jis džiaugėsi, kad čia užsuka ir studentų, ir miesto bohema, ir inteligentų.

Stilius: mėgstamas kūrėjo paltas, kurį, ko gero, prisimena dauguma. Regimanto Zakšensko nuotr. 

Atskiras dėmesys ekspozicijoje skiriamas lordui George’ui Byronui, kurio gimtadienio Kęstutis laukdavo labiau nei savojo. Sausio 22-ąją kūrėjas padengdavo stalą, uždegdavo žvakę, įpildavo raudonojo vyno ir klausydavo vinilinės plokštelės su žymiausio Romantizmo epochos anglų poeto eilėmis.

„Išrinkome šiek tiek citatų iš Andre Maurois knygos apie G. Byroną, kurios apibūdina ne tik jį, bet ir Kęstutį. Skaitau ir atrodo, kad kalbama apie tą patį asmenį: „Draugai jį mėgo, nors iš pradžių negalėjo atsistebėti jo lipšnumu ir sykiu smarkumu“, – A. Meškauskaitė tikino, kad dėl ypatingo K. Navako ryšio su klasiku parodos atidarymui pasirinkta sausio pabaiga.

Plokštelė už 600 litų

Meilės muzikai užuominos palėpėje, Raudonajame kambaryje, suskamba vinilinėmis plokštelėmis. Kaip viename savo interviu sakė K. Navakas, apie šią jo aistrą žinojo visas pasaulis. Poetas turėjo virš 1,5 tūkst. vinilinių plokštelių ir kaupė jas ne dėl spalvingų viršelių, o dėl turinio. Kažkada klausęs Antono Brucknerio, Gustavo Mahlerio, galiausiai Kęstutis liko su senais rokeriais.

Batai: kai kuriuos daiktus Kęstutis pirko, bet labai retai naudojo. Regimanto Zakšensko nuotr. 

„Anais atmintinais laikais buvau itin užsinorėjęs naujos Amandos Lear plokštelės, o ją turėjęs toks Arūnčikas niekaip nesutiko parduoti. Teko kelti kainą iki tol, kol tapo sukalbamas. Kaina buvo 60 rublių, kas dabar atitiktų 600 litų. Tą plokštelę nusipirkau, o apie sumokėtą sumą dar ilgai kalbėjo visas Žaliakalnis. Marginalinis Žaliakalnio mafiozas, pravarde Majoras, išsyk atbėgo jos skolintis. Tiesa, nelabai norėjo grąžinti, ką liudijo kino teatro „Daina“ vestibiulis, kur aiškinomės, kas ir kaip. Išsiaiškinome, grąžino, likome draugai. Už plokšteles ir toliau mokėdavau labai brangiai, nes kiekviena aistra yra brangi“, – apie savo pomėgį rašė K. Navakas.

Jo namuose buvo apstu ne tik vinilinių plokštelių, bet ir kitų, atrodytų, nieko vertų daiktų, kurie šiandien pasakoja apie didžio kūrėjo gyvenimą, – kelionių bilietai ir paties piešti žemėlapiai, rasti ar nuo skelbimų lentų nuplėšti juokingi skelbimai ir ženkliukai. Žvilgsnis kliuvo už dužusio dailininkės Jūratės Rekevičiūtės puodelio, apsukto rašteliu, išmaniųjų pirmtako, kone plytos dydžio „Philips“ telefono, krištolinės taurės, rožinių akinių ir žinoma, juodo palto, kurio atlapai kai kuriose nuotraukose dengia pusę Kęstučio veido.

„Anais laikais drabužių pasirinkimas nebuvo didelis, o Aušra siūdavo. Tokiu keistu būdu, jai niekad nereikėdavo nieko išmatuoti ir nubraižyti muilu ant milo. Vienam oficialiam vakarėliui pasiuvo man švarką, su juo pasirodžius, kitą dieną spaudoje mirgėjo antraštės „Navakas gražesnis už prezidentą. Būta jose tiesos, nors rašytojas Markas Zingeris sakė, kad švarkas pasiūtas iš Liudviko XIV kėdžių. Suprantama, ne iš jų medienos“, – beskaitant šiuos K. Navako žodžius, lūpų kampučiai nejučia kilo į viršų, o kojos kliuvo už raudonai margų lakuotų batų, kurių poetas, regis, nė sykio neapsiavė.

Nebaigti vertimai

Dar vienas žingsnis ir atsidūriau Paskutiniame kambaryje – mažiausioje, tuščiausioje, bet širdžiai sunkiausioje kūrėjo namų erdvėje. Iki tol plyšavusios vinilinės plokštelės nustojo grojusios, o erdvę užliejo tyla. Gerklėje užstrigo gumulas, kaip kad poetui paskutiniuoju metu strigo tabletės. Būti perskaityti prašėsi ant sienos sukabinti lapai su K. Navako verstais eilėraščiais, kurie taip ir liko kompiuteryje, nespėję tapti knygomis. Kiek tolėliau kybojo dvi nuotraukos iš namų kiemo. Viena – su Kęstučiu, kita – jau be paskutiniojo tikrojo Kauno bohemos atstovo.

Detalė: keisdama savo formą, lempa, kaip išskirtinis akcentas, keliauja per visus tris kambarius. Regimanto Zakšensko nuotr. 

„Ar buvo kitas Kęstučio gyvenimas, kurio neįmanoma atspindėti daiktais? Tikriausiai. Tačiau apie ji arba tylima, arba jautriai užsimenama tekstuose. Jį reikia atspėti“, – palikusi mane vieną trijuose K. Navako kambariuose, poetė A. Meškauskaitė atsisveikino ir užsidarė muziejaus kabinete.

Tuo metu aš prisiminiau žodžius, kuriuos, ko gero, jei tik galėtų, parodos „Mes silpnesni už daiktus“ lankytojams pakartotų maestro: „Net grindų lentos, kurias meistrai išmontavo iš mano kambario, buvo tokios, kad ilgai į jas žiūrėjau. Ne dėl to, kad būtų buvusios gražios, buvo bjaurios. Kartais nesupranti, kodėl ilgai žiūri į vieną ar kitą daiktą, žmogų, gyvūną. Zeno vienuoliai apskritai sugebėdavo žvelgti vien į tuštumą, galbūt tie daiktai, žmonės, gyvūnai ir yra tikroji tuštuma? Bet jeigu taip, ši tuštuma yra mumyse. Tai prabangos dalykas, reiškiantis tik viena: įstengti ko nors nepamatyti, o dar geriau – nepamatyti nieko. Nesu toks įgudęs nepamatymų srityje, tad nuolat prireikia visokio antikvariato, knygų, vinilų, net kokio ypatingo peiliuko.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
....rinkos ekonomika ...Ji ----besieleeee O rinka tai turgus /nupirk--parduok// ...be poetu ,be kulturos...o kur zodzio menas? ...ten jo ne ras ta O K.N.avakas. zodzio MEISTRAS .ir skaitytojai visada pasigesime Jo kurybos.,JO zodzio meno.

Anonimas

Anonimas portretas
Ziauru!!!! Zmogau!,ziaurus komentaras .

Saulius Macaitis

Saulius Macaitis portretas
Gėrė tol, kol gėrėsi. Po to padžiovė lastus. Nesu skaitęs jo poezijos, atsimenu tik kada 1982, jis vienuoliktoku būdamas, dalyvavo kažkokioj TV laidoje kartu su kitais poetais. Pamenu jo skaityto eilėraščio pabaigą: "mano siela nepalik manęs - kūnas mane tepalieka". Tarybiniais laikais būti poetu prilygo būti pusdieviu. Galėjai nedirbdamas riebią dešrą valgyti. Slampinėdavo protinga veidą nutaisęs, akys - stulpu ir visi turėjo suprasti, kad toks tipas yra aukščiau kitų. Rinkos ekonomika sustatė visus į vietas. Beliko pigią degtinę gerti ir nesąmones pezėti. Bet neilgai.
VISI KOMENTARAI 17

Galerijos

Daugiau straipsnių