Pasak D.Pavalkio, konkurse Kazachstano universitetas, kurio vienu iš vadovų tapo, jį pasirinko dėl patirties Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU). Pastaruoju metu jis ėjo LSMU Kauno klinikų Inovacijų vertinimo ir diegimo tarnybos vadovo pareigas, yra Chirurgijos klinikos profesorius, taip pat eurokomisaro Carloso Moedo, atsakingo už mokslą ir inovacijas, patarėjų grupės narys.

– Paskelbėte apie išvykimą iš Lietuvos. Kiek netikėta.

– Ne pirmą kartą išvykstu. 1992 m. pabaigoje išvažiavau į Londoną ir ten metus dirbau, prieš tai dvejus metus dirbau Maskvoje. Buvau išvažiavęs ir į Ameriką mokslo klausimais. Pajudėjimas iš savo darželio man nėra netikėtas, gąsdinantis ar stresą sukeliantis veiksmas.

– Feisbuko paskyroje parašėte: "Dirbsiu Kazachstanui, nes vietiniams Lietuvos profesionalams žinančių nereikia."

– O argi ne? Kauno klinikos mane priėmė, sušildė, leido atsigauti po visų politinių nuotykių. Tačiau plačiąja situacijos Lietuvoje prasme žiūrint, gauti darbą, kuriame galėtum išnaudoti savo patirtį, žinias, ryšius, deja, nepaprasta. Keičiasi ministrai, komisijų atstovai, projektų rengėjai. Mano vertė rinkoje, ta, kurią aš gerai žinojau, nyksta. Taip yra ne tik man. Pažiūrėkite, kur padėti žmonės, kurie ketverius metus dirbo ministrais. Jie sukaišioti į kažkokius užkampius. Tai visiškai nepateisinama valstybės politika – išmesti žmones, kurie ketverius metus laikė visas vadžias savo rankose, žinojo, kas vyksta ir kaip vyksta. Dabar atėjusi naujoji dauguma kavalerinėmis atakomis bando valdyti Lietuvą.

D. Pavalkis/Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

– Pasijutote nereikalingas?

– Gal kažkoks momentas ir buvo. Iš esmės man Kazachstane pasiūlė darbą, kurį išmanau. Jų sveikatos priežiūros srityje esančios problemos panašios kaip Lietuvoje prieš 2000-uosius. Aš tada buvau pačiame įvykių sūkuryje dėl draudiminės medicinos, universiteto ir universitetinių klinikų jungimo ir paslaugų persidalijimo tarp paslaugas teikiančių įstaigų lygių. Dabartinės jų problemos matytos, išspręstos, ir aš žinau, kur buvo klaidų, kas dėl to nutiko, kas ne taip pavyko, ką reikėtų daryti kitaip, nei padaryta pas mus.

– Kazachstanas garsėja dosniais atlyginimais gydytojams.

– Ne. Dosnūs tik daktarams, kurie atvažiuoja, o savus jie dusina taip pat, kaip ir Lietuva.

– Tuomet turėsite priešų armiją.

– Aš nesiruošiu ten būti daktaru. Tai administracinė-politinė pareigybė – prižiūrėti visą universitetą, kad jis judėtų ta kryptimi, kuria reikia. Derinti programas, specialybių apimtis, su jų parlamentu derinti naujus įstatymus, kurie leistų turėti šiek tiek akademinės autonomijos ir panašiai. Tikrai nelįsiu į operacinę ir iš vietinių daktarų duonos neatimsiu.

– Ilgam?

– Iš pradžių dviem metams su galimybe pratęsti iki penkerių metų. Aš vis tiek dar galvoju dalyvauti rinkimuose į Seimą. Tai, kas dabar vyksta Lietuvos politikoje, manęs visiškai netenkina. Tai irgi kažkiek pastūmėjo į savanorišką emigraciją. Almatoje yra apie 250 lietuvių šeimų iš Lietuvos. Buvau susitikęs su mūsų konsulu, lietuvių bendruomenės žmonėmis. Viskas ten gražu – sniegutis, oras sausas, kalnai matyti pro langą, už 15 km – slidinėjimo kurortas, į kurį važinėja miesto autobusas. Bet svarbiausia – darbas. Įdomu padaryti veikiantį mechanizmą.

Dabar atėjusi naujoji dauguma kavalerinėmis atakomis bando valdyti Lietuvą.

– Važiuojate su šeima, o anūkai?

– Čia liūdniausias dalykas, bet anūkai sakė, kad du kartus atvažiuos pas mane, o aš du kartus per metus aplankysiu juos.

– Neslepiate, kad jūsų savanoriškai emigracijai turėjo įtakos tai, kas vyksta Lietuvos medikų pasaulyje, ir valdžios pozicija.

– Aš turiu omenyje visą Valstiečių ir žaliųjų sąjungos požiūrį į Lietuvą. Mes einame draudimų keliu – leisti neleisti, einame nusiteikę, kad kiekvienas kaltas, nėra nekaltumo prezumpcijos – toks žodis išnyko iš Lietuvos politinio žodyno. Visi kalti, kažko bijome, visi užguiti. Kai klausia, kodėl padidėjo emigracija, tai viena aišku, kad žmonės bijo – ateis rusai, užpuls mus, okupuos, veš į Sibirą. Man nepatinka atmosfera mūsų šalyje. Mes giriamės – laisvė, laisvė. Kokia čia laisvė? Pats premjeras įvardijo, kad mūsų valstybė policinė.

– Gydytojų emigracija didėja. Medikų sąjūdžio atstovai sako, kad Lietuvoje atlyginimai tokie, kad medikai mieliau renkasi emigraciją.

– Čia yra poza. Jūs tai vertinkite kaip Vilniaus Santaros ligoninės, konkrečiai – kaulų čiulpų transplantacijomis užsiimančių žmonių atakas prieš ministrą. Sutinku, kad atlyginimai maži, bet nesutinku, kad tokia situacija yra dėl to, jog ministras davė ar nedavė. Tokia situacija yra dėl to, kad netvarkoma sistema. Čia taip pat kaip su aukštuoju mokslu. Profesūra gauna tokias algas, kad gėda jiems pasižiūrėti į akis. Bet šitaip yra todėl, kad yra daugybė universitetų, pinigai, dalijant visiems universitetams, prasiskiedžia, studentų nėra, nes kam jie reikalingi? Vadinasi, reikia sumažinti universitetų ir likusiems padidinti atlyginimus. Lygiai tas pats ir kalbant apie  medikus. Stovi daugybė gražių sutvarkytų ligoninėlių, tačiau į jas vietiniai politikai neina gydytis, nes bijo. Visi veržiasi į centrus. Jei mes sutvarkytume visą sveikatos apsaugos sistemą, tai tie daktarai, kurie iš tikrųjų dirba, o ne sėdi, gautų tris kartus didesnius atlyginimus.

– Skelbiama, kad Lietuvoje trūksta 300 gydytojų.

– Kalvarijų ar Balbieriškio ligoninė turi laikyti tokį pat personalą kaip centrų ligoninės kiaurą naktį, nors pas juos atvažiuoja vienas du ligoniai. Nėra visiškai jokios prasmės laikyti tokio gausaus personalo. Tačiau jie negali neturėti tiek specialistų, nes iš tų ligoninių būtų atimta licencija antrojo lygio paslaugoms teikti. Todėl visi ir draskosi, todėl rajono ligoninėse algos nenormaliai didelės, palyginti su didelių centrų. Gydytojai viešai sako, kad važiuoja atidirbti į rajono ligoninę, bet realiai pailsės, pamiegos ir gaus tiek pinigų už pusę etato, kiek centrinėje ligoninėje gauna už visą etatą. Sisteminis tvarkymas, o po to – papildomas finansavimas būtų tas kelias, kuriuo reikia eiti. O tie 20 mln. eurų, įmesti į kiaurą maišą, tėra politinis šūkis, kad nuramintų tą medikų sąjūdį.

– Užsiminėte, kad Medicinos darbuotojų sąjūdžio šaknys gali būti didžiausios Vilniaus ligoninės labirintuose.

– Taip gali būti, nes dauguma problemų kyla iš Vilniaus. Čia mano, kaip kauniečio, pastebėjimas. Tačiau yra ir žingsnis į priekį. Medikai pradėjo aiškiai ir nedviprasmiškai įvardyti, kad yra problema. Panašiai buvo Čekijoje gal prieš dešimt ar daugiau metų. Vietos gydytojai mėgino tartis su vyriausybe, tačiau vyriausybė nieko nesiėmė. Per kokius tris mėnesius emigravo 10 tūkst. medikų. Jiems, žinoma, paprasčiau: prie pat Vokietija, Austrija. Aš buvau nuvažiavęs į Motolo universitetinę ligoninę. Pusė jos buvo uždaryta, nes nebuvo, kam dirbti. Jei Lietuvos vadovai galvoja, kad tai yra kelias, tai nereikia jokių reformų.

– Girdėjau, kad kai kuriose ligoninėse slaugytojos kalba norvegiškai, kad galėtų išmokti kalbą ir išvažiuoti į Norvegiją dirbti.

– Taip. Bėda, kad silpsta tos ligoninės, kurios turėtų būti stiprios rajono centro ligoninės. O jei jau kalbame apie slaugytojas, tai jei jos dirba centrinėje rajono, didelį krūvį turinčioje ligoninėje,  reiškia, kad moka dirbti. Jos greičiau gaus darbą, greičiau supras, kaip persikvalifikuoti, išmokti norvegų kalbą ir išvažiuoti, taip susilpnindamos tuos centrus, kurie turi likti dirbti. Plano sveikatos sistemoje nematymas lemia nepageidaujamus, netinkama linkme vedančius veiksnius.

– Ar tai reiškia, kad jei nieko nedarysime, turėsime Čekijos atvejį?

– Nebūtinai. Aš galvoju, kad taip nebūna, kad nieko nebūtų. Kažkaip bus. Visose šalyse nėra taip, kad žmonės mirtų patvoriais. Pagalba anksčiau ar vėliau susitvarkys. Aš esu optimistas. Sunku tiems, kurie dirba. Priversta visokio popierizmo, e.programų, kurios tai veikia, tai neveikia. Pasižiūrėkite, kas darosi: gydytojai nešasi ligos istorijas, ambulatorines korteles rašyti nešasi namo ir dirba po darbo valandų. Už viršvalandžius turi būti mokama. Jei taip skaičiuotume, kad dėl organizacinių trūkumų nespėjus padaryti savo darbo, būtų mokami viršvalandžiai, tai sveikatos sistemos administratoriai greičiau imtų galvoti, kaip optimizuoti sistemą, kad ji būtų palanki visiems. O ko reikia žmonėms? Žmonėms reikia laiku gauti paslaugas, patekti pas šeimos gydytoją tada, kai jiems reikia, kad jo nesiuntinėtų nuo vieno pas kitą, nežinodami ko.