"Padaryti jau penki loftai, žinau, kad jų bus ir daugiau. Be to, bus įrengti kompaktiški, jaukūs butukai, uždara bendruomenės erdvė su sporto zona ir parkavimo vietomis", – apie architekto Algimanto Kančo projektą, kurį dabar tęsia jo dukra Gustė Kančaitė, su užsidegimu pasakojo S.Stoškus.

Tikrieji valdovų rūmai

Tęsdamas architektūrinę kelionę po miestą, vyriausiasis Kauno paveldosaugininkas stabtelėjo Senamiestyje, Šv.Gertrūdos ir M.Valančiaus gatvių sankirtoje.

Žvilgtelėjęs į gilią duobią šalia statybvietės ir XVI a. rūsio likučius joje, S.Stoškus bandė įsivaizduoti, kaip pasiseks vienam ar keliems namo gyventojams, kurie čia galės įsirengti vyno rūsius.

"Ši vieta bus išsaugota, tik automobilių aikštelė šiek tiek į šoną pasislinks. Atkastus archeologinius likučius uždengsime. Plyta juk ne miltai – neištirps. Išsilaikė 400 metų – ištemps ir dar vieną žiemą", – šyptelėjo pašnekovas.

Plyta juk ne miltai – neištirps. Išsilaikė 400 metų – ištemps ir dar vieną žiemą.

Arčiau Rotušės aikštės, kur įsikūręs Kauno kultūros paveldo departamentas, S.Stoškaus ranka vis dažniau kilo į įvairius objektus: kasdien tikinčiųjų bendruomenės dėka gražėjančią Šv.Jurgio Kankinio bažnyčią, persikiniais atspalviais pasipuošusią Šv.Pranciškaus Ksavero šventovę, miestiečiams geriau žinomą Jėzuitų vardu, Ryšių kiemelio ir Kunigų seminarijos sienas.

"Mano akis dar nepriprato prie šios spalvos, tačiau būtent tokia ji ir buvo. Anuomet Senamiestis atrodė gerokai spalvingesnis nei dabartinis vaizdas, kurį esame pratę matyti", – prieš atverdamas savo kabineto duris, prie 27-uoju numeriu žymėto, ryškia spalva dengto pastato fasado Rotušės aikštėje stabtelėjo ekskursijos vedlys.

Opas reikia gydyti

Galiausiai įsitaisęs savo kabinete, S.Stoškus plačiai atvėrė langą ir pirštu bakstelėjo į dar vieną pastatą tolumoje. Žalia apsaugine užuolaida dengtos ligoninės Muitinės gatvėje. virsmas paveldosaugininką džiugino bene labiausiai.

"Pažiūrėkite iš arčiau į plytas. Jos primena mozaiką. Čia yra tikrieji valdovų rūmai, o ne tai, ką jais vadiname Vilniuje", – kategorišką nuomonę išsakė pašnekovas.

Išvardijęs eilę miesto įvaizdžiui gerinti tarnaujančių pastatų, S.Stoškus negalėjo nepaminėti ir skaudulių, kuriuos, pasak jo, vis dar galima skaičiuoti dešimtimis: architektūrinį kratinį menantis Savanorių prospektas, vaiduokliu virtusi istorinė Kauno žydų ligoninė ir Žaliakalnio žydų kapinės, chasidų sinagoga, S.Dariaus ir S.Girėno stadionas, eilė byrančių fasadų Laisvės alėjoje ar Senamiestyje.

"Šv.Sakramento bažnyčia – vargo vakarienė. Kaip kokiame siaubo filme jos rūsiuose gulėjo karstai ir kaulai. Dabar jau susitvarkė, – pokalbio nenorėjęs baigti niūria nata, S.Stoškus ir vėl įkvėpė optimizmo gurkšnį. – Jei atvirai, jau pats nesugaudau visų įvykių. Miestas keičiasi akyse. Kam už tai dėkoti? Baigėsi laukinis kapitalizmas, atsiranda žmonės vadybininkai, kuriems nesvarbus procesas, o svarbiausias – rezultatas."