Džiaugėsi grįžusia tradicija

Prasidėjusi mišiomis Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, vidudienį ceremonija persikėlė į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį. Tiesa, lietus gerokai sumažino žiūrovų skaičių – pirmosiose eilėse rikiavosi tik ištvermingiausieji.

„Argi čia lietus? Žiūrėkite, stoviu be skėčio“, – į dangų žvilgčiojo kaunietis Edmundas, dažnas muziejaus ir karo muziejaus sodelio lankytojas. Garbaus amžiaus vyrą čia galima sutikti ir vasario 16-ąją, ir kovo 11-ąją, ir minint Lietuvos kariuomenės dieną lapkritį. Praleisti tokių Lietuvai svarbių datų, jis esą negalėtų.

„Mano giminaičiai kariškiai jau nuo 19 a. pradžios, todėl man svarbios visos kariuomenės šventės. Galvoju, nors ir esame nedidelės valstybės žmonės, kartais turime parodyti jėgą tiems, kurie pripažįsta tik jėgą. O ir šiaip, turime nepamiršti kovotojų, kurių dėka šiandien turime laisvą Lietuvą“, – iš anksto pasidomėjęs minėjimo scenarijumi, Edmundas džiaugėsi pagaliau sugrąžinta tarpukario tradicija, kuomet Nepriklausomybės kovose dalyvavę pulkai balsu skaitydavo už Lietuvos laisvę žuvusių karių pavardes.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Šiemet sausio 5–6 dienomis Nepriklausomybės kovose žuvusių karių pavardžių skaitymai įvyks dabartiniuose Lietuvos kariuomenės vienetuose: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pėstininkų, Vytauto Didžiojo jėgerių, Karaliaus Mindaugo husarų, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio, Kunigaikščio Margirio pėstininkų, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vaidoto pėstininkų,   Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionuose ir Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke.

Susirinkusiųjų sveikinimai

Ceremoniją pradėjo iškilminga Lietuvos kariuomenės pajėgų ir sąjungininkų rikiuotė. Minėjime dalyvavo ir susirinkusiuosius sveikino Gynybos štabo viršininkas brg. gen. Mindaugas Steponavičius, Lietuvos kariuomenės pajėgų, Lietuvos kariuomenės karinių vienetų vadai, karininkai, puskarininkiai ir kariai. Tai pat NATO priešakinių pajėgų bataliono, Vokietijos kontingento, JAV kariuomenės lauko artilerijos bataliono, dislokuoto Lietuvoje vadai, Klaipėdos universiteto istorikas doc. dr. Vytautas Jokubauskas.

Be šitos visos pagalbos Lietuvos kariuomenė tikrai nebūtų galėjusi kariauti ir apginti Lietuvos.

„Šiandien, tikriausiai, nėra didelė šventė, o labiau susikaupimo diena, kai turime sau atsakyti į kelis klausimus. Vienas jų, tai šios dienos svarba“, – V. Jokubauskas vertė istorijos puslapius.

1919 metų sausio 5 diena laikoma faktine šių kovų pradžia. Bolševikams įžengus į Vilnių, prieš metus atgimusios nepriklausomos valstybės ginti stojo tik atkurta Lietuvos kariuomenė. Nepriklausomybės kovose 1919–1923 metais Lietuvai teko atremti trijų stipresnių ir geriau ginkluotų priešų – sovietinės Rusijos, bermontininkų ir Lenkijos puolimą. Tuomet į Lietuvos kariuomenę savanoriškai stojo paprasti Lietuvos žmonės ir vos per kelis mėnesius nuo Lietuvos kariuomenės atkūrimo pradžios Nepriklausomybės kovose kovėsi jau 10 tūkstančių savanorių. Nors Raudonoji armija dabartinės Lietuvos teritoriją pasiekė dar 1918 metų gruodį, tuo metu dar nebuvo nustatyta Lietuvos valstybės siena. Lietuvos kariuomenei Raudonąją armiją sustabdyti pavyko tik Vokietijos karių ir kitų sąjungininkų tiektos paramos pagalba.

„Be šitos visos pagalbos Lietuvos kariuomenė tikrai nebūtų galėjusi kariauti ir apginti Lietuvos“, – kalbėjo Klaipėdos  universiteto istorikas.

Pasak jo, mūšiuose žuvo apie pusantro tūkstančio karių, tačiau įvertinus, kad dalis žmonių mirė nuo ligų, jų skaičius siektų kelis tūkstančius. Kiek kovose žuvo sąjungininkių karių nėra žinoma.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Įstrigo dvi mintys

Anot iškilmingame minėjime dalyvavusio Lietuvos kariuomenės vado generolo leitenanto Valdemaro Rupšio, Nepriklausomybės kovos pademonstravo išskirtinę Lietuvos žmonių kovos dvasią, valią ginti savo laisvę ir sąmoningą apsisprendimą prisiimti atsakomybę už savo šalies ateitį.

Lietuvos kariuomenės vadas pabrėžė, kad kurti laisvę nėra vienkartinė kova ar baigtinis procesas. Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose apgynė atgimstantį Lietuvos valstybingumą. Jei ne tų laikų karių drąsa ir pasiaukojimas, nebūtų atkurta Lietuvos valstybė ir mūsų tauta nebūtų turėjusi to atokvėpio 1918 – 1940-aisiais, kurio metu buvo atgaivinta lietuvių kalba, sustiprinta lietuviška savimonė ir įtvirtinta Lietuvos valstybingumo tradicija.

„Šiandien yra tokia diena, kai mes visi turėtume aiškiai įvardinti mūsų tautos didvyrius. Man į galvą atėjo dvi pasakytos frazės. Viena kyla dar iš ano laikmečio – 1920-ųjų, kai tautos sąjungos derybų su Lietuva pirmininkas pasakė, kad lietuviai už nepriklausomybę turi būti dėkingi ne ambasadorių konferencijai ir tautų sąjungai, o savo narsiai kariuomenei. Visgi, kur kas giliau įstrigo istoriko Edvardo Gudavičiaus žodžiais, kad visi didieji kunigaikščiai nėra verti vieno, Nepriklausomybės kare kariavusio savanorio. Į šiuos žodžius reikėtų pažiūrėti labai rimtai, nes šiandien mes turime valstybę kalba, su sienomis ir su žmonėmis, puoselėjančiais tautos tradicijas“, – į susirinkusiuosius kreipėsi kariuomenės vadas.

Minėjimą užbaigė iškilmingas gėlių padėjimas prie nežinomo kareivio kapo, garbės sargybos kuopos karių salvės Nepriklausomybės kovose žuvusiems kariams, sąjungininkams ir visiems žmonėms, kovojantiems už laisvę.