Kauniečių šeima laisvę atrado pabėgę į apleistą vienkiemį

Jauna Zaicevičių šeima prieš septynerius metus paliko Kauną ir persikėlė gyventi į apleistą vienkiemį ant Nemuno kranto. Tada niekas tokio jų poelgio nesuprato, bet tai poros ryžto nenuslopino. Dabar jie augina du vaikus, įkūrė žirgyną ir turi keturiolika žirgų, gausybę kitų gyvūnų ir apie grįžimą į miestą nė nesusimąsto.

Nepabūgo iššūkių

Nemuno kilpų regioniniame parke, Prienų rajone, Nibrių kaime, gyvena tėtis Kęstutis, mama Raminta, ketverių sūnus Jurgis ir dvejų metų dukrytė Elena. Kęstutis ir Raminta – miestiečiai, palikę Kauną, Jurgis ir Elena – vaikai, gimę kaime, kuriems miestas – egzotika.

„Pabėgome iš Kauno, – sako Raminta. – Kai ten gyvenome, vyras turėjo šešis haskius ir užsiėmė kinkinių sportu, vis važiuodavo į mišką palakstyti. Aš arklidėse laikiau vieną savo žirgą ir važiuodavau jodinėti, tačiau planavau įsigyti dar vieną žirgą, kad jiems būtų smagiau kartu. Būdavo taip, kad mes visą laiką važinėdavome: tai jis į mišką su  šunimis, tai aš į žirgyną joti, tai į darbą, tai į namus... Galiausiai nutarėme, kad mums reikia tokios vietos, kur mūsų pomėgiai galėtų būti kartu su mumis, arčiau gamtos.“

Kęstutis baigęs sociologijos studijas, tačiau dirbo prie geodezinių šildymo sistemų, Raminta – socialinė darbuotoja, dirbo srityje, susijusioje su įvaikinimu ir globa.

Moteris pasakoja, kad iš pradžių jie ieškojo sodybos arčiau Kauno maždaug su 1 ha žemės, kad du žirgai turėtų kur pasiganyti. Važiavo į vieną, į kitą vietą, bet širdelė nesuvirpėdavo. Nuvažiavę apie 50 km nuo Kauno rado visai ne tai, ko ieškojo, bet vieta pušyne ant Nemuno kranto juos tiesiog papirko. Tiesa, žemės ten buvo 10 ha, o sodyba 20 metų negyventa, visiškai apleista, be elektros ir su įkritusiu šuliniu, įlūžusiu stogu.

„Tai buvo didžiulis ūkis tokiems miestiečiams kaip mes, o dar ir pastatai tokie, kuriuose nebuvo net galimybės pradėti gyventi, – prisimena pašnekovė. – Vis dėlto nusprendėme šio iššūkio imtis. Vyras išėjo iš darbo ir pradėjome savo jėgomis atkurti sodybą – iš pradžių vietoj lauko virtuvės pastatė nedidelį namelį gyventi, dabar jau – ir didelį namą. Aš dar kurį laiką, maždaug dvejus metus, važiuodavau dirbti į Kauną, kol pradėjau lauktis ir išėjau motinystės atostogų. Dabar jos baigiasi ir į darbą grįžti nenoriu. Vietoj dviejų žirgų šiuo metu auginame keturiolika, dar dvylika avelių, keturias ožkas, asilą, ponį ir visą pulką paukščių, šunų ir katinų. Gyvenimas pasikeitė kardinaliai.“

Ištikimybė: Raminta žirgais žavėjosi nuo vaikystės, o dabar su jais leidžia kiekvieną dieną. / Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

Realybė pasirodė kitokia

Paklausta, ar nebuvo nedrąsu miestiečiams žengti tokį žingsnį, Raminta prisimena, kad labiausiai trūko aplinkinių palaikymo. Mažai kas suprato, kaip galima iš miesto, suremontuoto buto ir namo, išsikraustyti į apgriuvusį vienkiemį, kur viskas apaugę ir apleista.

„Tačiau mes su vyru turėjome labai daug vidinės energijos, entuziazmo, ryžto ir tikėjimo, kad galime tai padaryti, ir džiaugsmo, kad darysime tai kartu. Tad mums abejonių dėl to nekilo, – sako moteris. – Tiesa, tik einant metams supratome, kiek daug reikia energijos ir jėgų, nes iš pradžių manėme, kad keleri metai, ir įsikursime. Tačiau dabar mes čia jau septinti metai, kiekvieną dieną dirbame sunkiai ir daug, ir vis dar yra tiek daug ką reikia padaryti.“

Vietoj kadaise planuotų 10 ha šeima dabar turi 20 ir dar 15 ha nuomojasi, nes kasmet reikia paruošti šieno gyvūnams. Vyras vis dar stato namą, remontuoja kitus statinius. Apie 300 m Nemuno pakrantės, kuri buvo apleista ir gyveno tik bebrai, dabar reikia prižiūrėti tvarkyti (tiesa, smarkiai gelbsti avys). Dar kiekvieną dieną gyvulius reikia apeiti, pašerti, gerinti jiems sąlygas. Ir du maži vaikai tarsi vijurkai, kuriuos reikia saugoti ir mylėti.

„Pradžioje manėme, kad greitai pastatysime namuką, turėsime terasą ir joje sėdėdami gersime arbatą. Galima sakyti, kad tik dabar supratome, kiek daug energijos reikia tokiai sodybai išlaikyti, kurti savo verslui ir auginti vaikams“, – sako Raminta.

Kaltininkai: Kęstučio hobis – haskių veislės šunys – buvo viena iš priežasčių, kodėl jauna šeima pabėgo iš miesto. / Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

Įkūrė net žirgyną

Per septynerius metus pora ne tik rūpinosi savo šeimos gerove, bet ir įkūrė „Nibrių žirgynėlį“, Raminta rengia edukacijas ir organizuoja jojimą atvykstantiems svečiams, stovyklas, šventes, gimtadienius vaikams. Turi ir daugiau planų – kad į žirgyną būtų galima atvažiuoti ir su nakvyne.

Kaip padaugėjo žirgų nuo planuotų dviejų net iki keturiolikos?

„Kadangi nusipirkome didesnį žemės plotą, negu planavome, jį reikėjo nuganyti arba nušienauti, kad nebūtų peraugęs, tad nusprendėme auginti daugiau arklių, – pasakoja moteris. – Iš pradžių norėjome padėti seniems, ligotiems žirgams – priimdavome juos pas save. Tie senjorai iki šiol pas mus gyvena, bet faktas, kad jie nepasveiks, – mes tik palengviname jų gyvenimo saulėlydį. Atvykstantiems žmonėms vis tekdavo sakyti: šiuo negalima jodinėti, jis serga, anuo irgi negalima... Tada nusprendėme, kad mums reikia daugiau žirgų, kurie yra sveiki,  nori dirbti ir teikia gerų emocijų žmonėms, galbūt juos net veisti. Pamažu pradėjome didinti jaunų, sveikų, gražių žirgų skaičių.“

Prieš porą metų šeima nusipirko du žirgus Ispanijoje, kuriuos atvežė gyvūnų pergabenimo paslaugas teikianti kompanija. Deja, nors žirgai Lietuvą turėjo pasiekti per tris dienas, kelionė truko dešimt dienų, dėl to jie patyrė daug streso, užsikrėtė virusine kvėpavimo takų infekcija. Zaicevičiams nemažai kainavo juos išgydyti – savaitę žirgai praleido Stambiųjų gyvūnų klinikoje Kaune.

Todėl pernai, kai Jurgiui tebuvo treji, o Elenai – metai, šeima parsivežti dar trijų žirgų į Ispaniją važiavo pati.

„Nusprendėme, kad geriau patys parsivešime savo žirgus, ir tikrai sveikus. Taigi abu su vyru išsilaikėme egzaminą vairuoti automobilį su specialia priekaba, gavome gyvulių pervežėjo licencijas, nusipirkome priekabą ir su dviem mažais vaikais išvykome į 7 tūkst. km kelionę. Tai buvo toks, sakyčiau, gigantiškas mūsų žygis, kuris išliks visam gyvenimui“, – pasakoja Raminta.

Šeima išsirinko grynakraujų ispaniškų žirgų veislę, vadinamą Pura Raza Espanola. Daug kam girdėta andalūzų veislė. Šiai veislei priskiriami tie žirgai, kurų vienas iš tėvų yra nelicencijuotas. Jeigu abu tėvai yra licencijuoti, veislė vadinasi Pura Raza Espanola.

Šios veislės žirgai pasižymi labai geru charakteriu, draugišku būdu, labai nori būti su žmogumi, užsiimti veiklomis. Negana to, yra labai gražaus sudėjimo, nelabai stambūs, nelabai aukšti, gražių, apvalių formų, ilgais karčiais, bėgdami aukštai kelia kojas.

Tad dabar „Nibrių žirgynėlyje“ gyvena du senukai, septyni jauni žirgai iš Ispanijos, du žemaitukų veislės žirgai ir dar trys paprasti.

Kitaip: Zaicevičių vaikai Jurgis ir Elena auga kaime, tad jiems egzotika – miestas. / Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

Komandinis darbas

Nuo vaikystės jodinėjusi Raminta žirgyne prajodinėja žirgus – nedarė to tik kai laukėsi. Sako, šią vasarą bus daug darbo.

„Esu ta, kuri sėda ant žirgo, tačiau mano vyras dirba ne mažiau, – jis  irgi išmoko su žirgais elgtis, – sako pašnekovė. – Jis tą žirgą, ant kurio sėdžiu, vedžioja – mane saugo, vyras yra mano stiprybė. Juk žirgai – labai stiprūs, sveria pusę tonos. Kol žirgas nemokytas, jį išlaikyti vedžiojant ne visada lengva, – gali staiga šokti į šoną ar pradėti bėgti. Aš sveriu penkiasdešimt kelis kilogramus, tai toks žirgas mane nupučia kaip aitvarą. Mano vyras jau tokį žirgą išlaiko. Tai jis pirmus kartus vedžioja, paskui mes kartu tą žirgą ruošiame joti: išmokome komandų sustoti, liepus eiti į priekį, nebijoti balno, nueiti į aikštelę, perlipti per kartelę. Kai jau matome, kad žirgas mumis pasitiki, yra emociškai ir fiziškai pasiruošęs, raitelis gali sėsti į balną.“

Pora dirba dviese. Ar būna, kad abu sėda ant žirgų ir romantiškai bent pusvalandžiui dviese iškeliauja kur nors į mišką?

„Taip buvo, kai neturėjome vaikų, – juokiasi Raminta. – Seneliai – Kaune, jokių auklių neturime, kad vaikus prižiūrėtų. Dukra nuo rugsėjo pradėjo eiti į darželį – pradžioje pusę dienos, dabar jau abu vaikai per dieną lieka darželyje, tai gal ir sau laiko daugiau turėsime. Jau vyrui sakiau, kad gal į kino teatrą mane kada nusivestų...“

Iš arti: daugiausia džiaugsmo į „Nibrių žirgynėlį“ atvykstantiems vaikams suteikia gyvūnai. / Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

Gyvūnų – visas būrys

Nors pagrindinė šeimos veikla – žirgininkystė, į jų ūkį atvykstančius vaikus domina ir čia gyvenančios dvylika avelių, kurios gegužę turėtų susilaukti ėriukų, keturios ožkytės, keturi šunys, trys katinai, asilas, ponis ir būrys naminių paukščių.

Avytes kažkada nusipirko kaip gyvą žoliapjovę, kad padėtų iš brūzgynų išlaisvinti dalį teritorijos, ypač Nemuno pakrantę. Ožkytės – naujausias pirkinys. Jas pirko ir edukacijoms, ir dėl to, kad vis dar yra nemažai krūmynais apaugusių plotų, kuriuose nori atkurti pievas.

Ponytė Saulė – vienas gyvūnų, kurį buvę šeimininkai atidavė kaip nebereikalingą. Ji serga kanopų laminitu, kuris nepagydomas, eina šlubuodama ir tik maitinant specialiu maistu, tinkamai prižiūrint kanopas jai neblogėja.

Asilę Simą prieš penkerius metus nusipirko kaimynas, vėliau nusprendė, kad jam jos nebereikia, ir norėjo grąžinti. „Mes kažkaip pagalvojome – juk grąžinta prekė nebus mylima. Tuo metu kaip tik buvau susitaupiusi pinigų naujam telefonui. Nusprendžiau, kad asilas man svarbiau, išpirkome iš kaimyno ir parsivedėme namo“, – prisimena Raminta.

Ūkyje gyvena trys haskiai, vyriausiam – keturiolika metų, ir iš prieglaudos paimta kalytė Brėja. „Haskių negalime paleisti laisvai lakstyti, nes jie – medžiokliniai šunys, gaudo naminius paukščius. Kai vištos buvo uždarytos – gaudė asilę. Jeigu negaudo kiemo gyvūnų,  bėga pas kaimynų vištas arba paskui lapę į mišką. Dėl to juos reikia vedžioti tik su pavadžiu ir specialiais diržais. Mes labai norėjome šuns, kuris būtų draugas, saugotų nuo lapės kiemo paukščius, žaistų su vaikais, atneštų jiems kamuoliuką. Tai pasiėmėme iš prieglaudos Brėją“, – pasakoja pašnekovė.

Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

Laisvė spręsti ir daryti

Raminta pripažįsta – priešingai, nei tikėjosi, kad atvykę į kaimą, bus arčiau savo hobių, kaimas juos net atitolino nuo jodinėjimo, šunų, pramogas tenka atidėti, nes reikia daug daugiau dirbti dėl visų gerovės.

„Daug ko padaryti nespėjame. Tada ateina ir nuovargis, ir kaltės jausmas, – prisipažįsta moteris. – Dažnai tenka rinktis, kuris darbas yra svarbesnis: išvalyti gardą ar jauną arklį prajodinėti, su vaikais ilgiau pabūti ar prie namo ranką pridėti. Reikia dėliotis prioritetus ir daugybė darbų vis tiek lieka nepadaryta. Tačiau stengiamės ir vis bandome pasivyti savo viziją, kurią matėme, kai pirkome šią sodybą.“

Vizijoje, anot jos, buvo labai gražus namas, išpuoselėtas kiemas su augančiomis šilauogėmis ir braškėmis. Tačiau realybėje namas vis dar neužbaigtas, kiemas primėtytas šieno, šilauoges numynė statybų metu, braškes nulesė vištos... Iki vizijos trūksta dar daug.

Pasak Ramintos, tikrai buvo dienų, kai abu jautėsi labai pavargę, nusivylę, kad vis dar nepakankamai daug padarė. Visada norisi būti  nuveikus daugiau. Tačiau žengto žingsnio ir pabėgimo iš miesto, sako, niekada nesigailėję ir net nebeįsivaizduoja, kaip dabar reikėtų gyventi mieste.

„Mes tiek įsitraukę į savo veiklas, tiek daug turime fantazijos ir laisvės kūrybai, kad kitokio gyvenimo nė neįsivaizduoju, – teigia pašnekovė. – Būna, žmonės sako: mes labai norėtume šuns, bet gyvename bute, jis šersis, jį reikės vedžioti, tad apsieisime... Mes jaučiamės laisvi: šauna į galvą – nuvažiuojame, nusiperkame keturias ožkas ir jau esame ožkų augintojai. Laisvė priimti sprendimus. Laisvė bandyti, daryti, gal net klysti. Nebijome rizikos, kad gal jos bus piktos, gal sirgs, gal susižeis... Mes bandome, darome, žiūrime, kas bus. Bet kuriuo atveju mūsų sprendimai – mūsų patirtis, kurios norime, ir tai patirčiai sakome taip. Tai ir yra laisvė.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

kauniete

kauniete portretas
Šaunuoliai . Viskas grazu. Pirmyn .

pritariu

pritariu portretas
kuo toliau nuo civilizacijos tuo geriau , bet man tik ten kur saule sviecia :))

olo

olo portretas
Šaunuoliai! Aš irgi svajoju apie kaimą, bet nesugalvoju, kuo užsiimti pragyvenimui. Butas užkniso!
VISI KOMENTARAI 17

Galerijos

Daugiau straipsnių