Susivienijo net konkurentai

1991-ųjų sausio 13-osios rytą į "Kauno tiesos" (vėliau – "Kauno diena") redakciją daugelis rinkomės po neramios nakties saugant valstybės nepriklausomybę prie svarbiausių objektų Vilniuje ar Kaune. Tvyrojo nežinia, ar kitas mūsų laikraščio numeris pasieks skaitytojus. Juk Vilniuje okupantai buvo užėmę Lietuvos radiją ir televiziją, prieš tai – Spaudos rūmus, tad nebuvo jokios garantijos, kad į laisvą žodį nebus pasikėsinta ir Kaune, tą naktį tapusiame Lietuvos laikinąja informacine sostine.

Sausio 13-osios rytą "Kauno tiesa" sulaukė netikėto vizito – atvyko sovietinės armijos Kauno įgulos karinis komendantas Vladimiras Mysenka. Tuometė "Kauno tiesos" vyriausioji redaktorė Teklė Mačiulienė prisimena, kad su juo kalbėjosi kokią valandą. "Jis sakė, kad netrukdys laikraščio leidybos, neuždarys spaustuvės, tik prašė neužgaulioti Kaune dislokuotų kareivių. Pasak jo, daugelis jų nenori nei kariauti, nei žudyti. Bet jie privalo vykdyti įsakymus. Vilniuje, deja, tai jau įvyko", – prisimena T.Mačiulienė. Tačiau karinio komendanto žodis negalėjo būti jokia garantija, nes ir jis pats privalėjo paklusti įsakymams.

Pokalbis: T. Mačiulienė prisimena 1991-ųjų sausio 13-osios rytą sulaukusi netikėto vizito – atvyko sovietinės armijos Kauno įgulos karinis komendantas. Laimučio Brundzos nuotr.

Netrukus "Kauno tiesos" redakcija tapo visų miesto žurnalistų štabu. Šiaip jau gana aršus "Kauno tiesos" konkurentas ir oponentas "Kauno laikas", taip pat ir tuometis Kauno rajono laikraštis "Tėviškės žinios" susivienijo ir nutarė leisti bendrą laikraštį. Sausio 14 d. 125 tūkst. egzempliorių tiražu išėjo pirmasis "Laisvojo Kauno" numeris. Iš viso tą sausį jų išėjo aštuoni ("Tėviškės žinios" prisidėjo tik prie pirmo). Honorarą už rašinius ir nuotraukas pirmame "Laisvojo Kauno" numeryje žurnalistai skyrė žuvusių kauniečių šeimoms.

Tad kuo gyveno kauniečiai tą sausį prieš 30 metų, kai sprendėsi mūsų valstybės likimas, – liudijimai iš "Laisvojo Kauno".

Estafetę perėmė kauniečiai

"Vilniaus televizijos bokštą daugiausia saugojo jaunimas. Studentai dainavo dainas, šoko… Bedainuodami ir išgirdome pranešimą, kad artėja tankai. Jie ėmė važiuoti prie pat bokšto ir maždaug 2 m atstumu apsupo žmones. Išsirikiavo kareiviai. Išgirdę komandą ėmė šaudyti. Bėgančius žmones daužė metaliniais strypais. Žmonės dar skandavo Lie-tu-va", – "Laisvajam Kaunui" pasakojo Aukščiausiąją Tarybą (AT), o paskui Televizijos bokštą gynusi kauniečių Tamulių šeima.

Jis sakė, kad netrukdys laikraščio leidybos, neuždarys spaustuvės, tik prašė neužgaulioti Kaune dislokuotų kareivių. Pasak jo, daugelis jų nenori nei kariauti, nei žudyti.

"Po vidurnakčio prasidėjo Lietuvos radijo ir televizijos šturmas. Žurnalistė Eglė Bučelytė drebančiu balsu sakė: "Girdžiu, kaip kažkur šaudo, girdžiu žingsnius, girdžiu – laužia duris." Netrukus Vilniaus televizijos ekranas užgeso. Radijas vis dar kartojo: "Čia Lietuva, čia Lietuva, mes dar gyvi…" 2.10 val. estafetę iš nutildytos televizijos studijos Vilniuje perėmė Kaunas."

"Kai naktį po antros valandos vietoj Lietuvos televizijos programos ekrane sušmėžavo desantininkai, kauniečiai bėgo tylaus miesto gatvėmis prie savivaldybės ir Televizijos ir radijo Kauno redakcijos pastatų." "Aplink juos – minia kauniečių. Gaudžia sirenos, lekia mašinos, trispalvėmis nešini skuba mūsų miesto žmonės ginti dar laisvo lietuviško žodžio. Studijoje – žmonės, kurie nežino, kiek jie turi žodžiui laiko. Gal tris, gal penkias minutes? Gal penkiolika? Gal…"

"Pasaulis savo televizijos ekranuose išvydo, kaip valstybė, vadovaujama Nobelio taikos premijos laureato Michailo Gorbačiovo, "gina piliečių teises". "Perestrojka tampa tankostrojka."

"Kasetes su nufilmuotais TV bokšto šturmo įrašais gavome iš užsienio žurnalistų ir atvežėme į Kauno TV. Darėme, ką galėjome", – pasakoja istorines TV juostas iš Vilniaus atvežęs savanoris.

"Kalba Lietuvos radiofonas, paskutinė veikianti Lietuvos radijo stotis", –  2 val. nakties iš Sitkūnų radijo perdavimo stoties pasigirdo diktorės Jolantos Šarpnickienės balsas. Po pusvalandžio prie Sitkūnų – jau minios, o plente – viena prie kitos it Baltijos kelyje sustatytos mašinos."

Aukos ant Laisvės aukuro

Netrukus Lietuva sužino – ant Laisvės aukuro sudėta keturiolika aukų. "Kauniečiui Titui Masiuliui vasario 6-ąją būtų sukakę 29-eri. Jis su draugais saugojo AT rūmus. Išgirdę pagalbos šauksmą nuskubėjo ginti Televizijos bokšto.Ten jį pakirto okupanto kulka." "T.Masiulio pirmoji mokytoja Janina Cibulskienė uždegė žvakutę ant jo suolo Kauno 24-ojoe vidurinėje mokykloje."

"Laisvasis Kaunas" skelbia ir kitų gyvybę už Laisvę paaukojusiųjų pavardes: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus. Sužeistųjų skaičiai vis auga – iš pradžių skelbta apie kiek per 100, paskui aiškėja, kad jų apie 600–700.

Aukų buvo ir daugiau. Po Kauną nepaisydami Kelių eismo taisyklių marširuoja kariniai automobiliai. "Tragiškas eismo įvykis Kauno Tvirtovės alėjoje. Karinio dalinio automobilis, vairuojamas V.Abramovo, kliudė kitą automobilį, kurio keleivė Liuda Gerulienė, dviejų vaikų motina, žuvo."

Kitų tiesiog neatlaikė širdys: "Sausio 13 naktį saugant Sitkūnų radijo stotį staiga sustojo Juozo Vaidoto širdis. Jam ėjo 58-eri."

Istorija: trims redakcijoms susivienijus, sausio 14 d. 125 tūkst. egzempliorių tiražu išėjo pirmasis "Laisvojo Kauno" numeris. Iš viso tą sausį jų išėjo aštuoni. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Sausio 16-ąją Lietuva atsisveikino su savo didvyriais. "Laisvajame  Kaune" žurnalistė Žilvinė Petrauskaitė rašė: "Vilnius, Sporto rūmai. Nenutrūkstanti eilė žmonių, atėjusių pagerbti žuvusių dar laisvos Lietuvos vaikų. Akimirką nesigailiu, kad esu trumparegė ir ne itin ryškiai matau žvėriškų rankų sudarkytus veidus ir kūnus." "Kaune, Karo muziejaus sodelyje tūkstančiai kauniečių. Norinčiųjų pagerbti T.Masiulį nusidriekė iki pat Adomo Mickevičiaus gatvės."

Okupantams netarnausime

"Išaušus sausio 13-osios rytui pajutome, kad mūsų laisvė jau turi ir aitrų kraujo skonį. Daugelis kauniečių ėjo arba į Arkikatedrą baziliką, kur buvo laikomos šv.Mišios už Lietuvą, arba į gedulo ir protesto mitingą prie Vytauto paminklo."

"Žmonės, pernakt saugoję Kauno televiziją, pamažu skirstėsi, juos keitė kiti. Laisvės alėja, kaip kasryt, kruopščiai judėjo kiemsargių šluotos. "Sakė, kad galime nešluoti, bet kaipgi – Lietuva turi būti švari", – braukė ašarą Grigorijus Rysovas.

Kauno miesto tarybos pirmininkas Gintaras Pukas kreipėsi į kauniečius: "Turime ištverti vardan švento tikslo ir pagaliau dėl to, kad galėtume  ramia sąžine pažvelgti savo vaikams į akis."

Kauno rajono tarybos prezidiumas taip pat paskelbė kreipimąsi: "Tikime jūsų stiprybe, pilietine ištikimybe ir drąsa. Jeigu kraštą užimtų okupacinė valdžia, nepakluskime jos nurodymams, nevykdykime reikalavimų, neteikime informacijos."

Tomis dienomis kreipimųsi skelbta daugybė. Štai Kareivių globos komiteto pirmininkė Gražina Povilionienė vaikinams, atsisakiusiems tarnauti sovietinėje armijoje, patarė šiuo neramiu Lietuvai laiku nenakvoti namuose ir geriau juose net negyventi, nevykti į darbą, gatvėje nevaikščioti po vieną.

Į kauniečius kreipėsi ir "Kauno tiesos" darbuotojai: "Jeigu neduokdie būtų įvestas naujas okupacinis režimas, mes liksime ištikimi savo pasirinktam keliui – siekti Lietuvos nepriklausomybės – ir jos priešams netarnausime. Jei atsitiktų taip, kad prarastume galimybę toliau leisti nepriklausomą "Kauno tiesą", o šiuo pavadinimu pasinaudotų okupacinės valdžios statytiniai, pareiškiame: su tokiu pseudoleidiniu mes nieko bendra neturėsime."

Žurnalistai skuba užfiksuoti okupantų nusikaltimus ir laisvės gynėjų didvyriškumą, bet kai kuriems liudijimams nebuvo lemta išlikti. "Kariškoje daboklėje išbuvau pusketvirtos valandos. Apšvitino šunsnukiai mano ir nufilmuotą juostą, atidarė ir fotoaparatą", – "Laisvajam Kaunui" pasakojo TV operatorius Zacharijus Putilovas.

Minios rinkosi stichiškai

"Sausio 13-osios naktį neganda stichiškai suvienijo žmones. Transportas, maitinimas, ryšys – viskas buvo, nors jokio organizacinio štabo nespėta įsteigti. Tik iš televizijos ekrano ir eterio sklido žinios, bet žmonės žinojo, ką daryti." Paskui jau imta koordinuoti veiksmus, atskiri saugotini objektai paskirstyti saugoti miesto įmonėms ir įstaigoms, miesto mikrorajonams.

Sausio 15-ąją, trečią nepaskelbto karo naktį, "savivaldybės pastatas iš Laisvės alėjos pusiau užblokuotas dideliais sunkvežimiais ir kitokiomis mašinomis. Už sunkvežimių žiedo būriuojasi žmonės. Jie budi čia visą naktį. Išdalijęs ką tik iš spaustuvės atvežtą "Laisvąjį Kauną" pasuku "Ramunės" valgyklos link. Jau trečią naktį iš eilės Laisvės alėjoje pasikeisdamos po dvi veikia viešojo maitinimo įstaigos. Prie savivaldybės stovi greitosios pagalbos automobiliai, jei prireiktų", – rašo "Laisvojo Kauno" žurnalistas.

Kas budi prie svarbių objektų ar gatvėse, kas patruliuoja prie Vilniaus kelio, kad galėtų pranešti, ar neartėja tankai. Ant geležinkelio bėgių kariškiai pastatė šarvuočius ir sustabdė geležinkelio transporto eismą ir Kaune. O sausio 12-ąją iš Vilniaus į Kauną važiavę keturi vaikinai ties Grigiškėmis pastebėjo šarvuočių užkardą, pristabdė ir vienas jų ėmė filmuoti. "Ant šarvuočio sėdėjęs leitenantas paleido automato seriją. Viena kulka perkirto automobilio dureles ir kiaurai pervėrė Arvydo Zrelskio koją. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje jam atlikta operacija."

Okupantai bandė ir maskuotis. "Sausio 14-osios vėlų vakarą Autoinspekcijos kelių patrulis miesto centre sulaikė automobilį civiliniais numeriais, pažeidusį Kelių eismo taisykles. Nei jį vairavęs kareivis, nei kartu važiavęs desantininkų leitenantas nepateikė jokių dokumentų." "Desantininkai užsidėjo megztas kepures su bumbulais, įsispraudė į civilines striukes, bet iš po jų kyšojo kelnės su spalvotomis šoninėmis siūlėmis ir suvarstomi kariški batai. Pakalbinti lietuviškai, pamatę, kad yra atpažinti, burbtelėjo vienas kitam "Pošli nazad", – su "Laisvuoju Kaunu" kauniečiai dalijasi žiniomis iš Vilniaus.

Siūlė kraujo, maisto

Netilo budintis telefonas "Kauno tiesoje" ir Kauno televizijoje. Žmonės siūlė sužeistiesiems duoti kraujo, klausė, gal kam reikalingi vaistai, ar galima pervesti pinigų nukentėjusiųjų šeimoms, nešė maistą į Kauno televiziją ir "Kauno tiesos" redakciją.

"Skambutis iš Centrinio pašto: karo veteranas, rusų tautybės žmogus, išsiuntė savo sovietinius apdovanojimus į Kremlių."

"Paskambino ir agresyviai nusiteikusi nebeegzistuojančios LTSR pilietė ir pareiškė, kad "išnešos velniop" Kauno televiziją."

Lietuvos rusų pozicija

"Įmonėse vyksta gedulo mitingai. "Visos Lietuvos tautos turi būti kartu. Drąsiai pasakykime raudonajam terorui – ne." Tokios mintys išsakytos mitinge vadinamojo sąjunginio pavaldumo "Pergalės" gamykloje, kur beveik trečdalis dirbančiųjų – ne lietuvių tautybės. Įsidėmėkite – jos buvo pasakytos rusiškai. Rusai renkasi Vytį, o ne kruviną žvaigždę. Rusas Vladimiras Kiriejevas sakė: "Okupantai, matyt, tikėjosi, kad suskaldys Lietuvą į priešiškai nusiteikusių tautų stovyklas, o išėjo atvirkščiai. Dabar kiekvienas doras rusas suprato, kad su Lietuva jam tikrai pakeliui. Mano šešiolikmetis sūnus mokosi miesto 10-ojoje, rusiškoje mokykloje, ir su klasės draugais taip pat budėjo Vilniuje."

Trečiame "Laisvojo Kauno" numeryje atsiranda kelios skiltys ir rusiškai, kad informacija pasiektų tuos, kurie nesupranta lietuviškai.

Artimiausią po Sausio 13-osios penktadienį ir šeštadienį susituokė 54 kauniečių poros.

Pasaulis išgirdo

"Šiurpi piktadarybė Lietuvoje – viso pasaulio masinės informacijos priemonių dėmesio centre. Pavyzdžiui, "Laisvės" radijas beveik visas žinių laidas paskyrė Lietuvos dramai."

"The Wall Street Journal" korespondentas Peteris Gumbelis, lankydamasis Kaune, pasakojo, kad Vilniuje labai daug Vakarų spaudos atstovų. "Mačiau, kaip sovietų kariai daužė Aukščiausiosios Tarybos langus, kaip buvo užimami Spaudos rūmai. Mačiau ir tą momentą, kai buvo sužeistas Vytautas Lukšys. Pasiėmiau sovietų kario iššautą gilzę. Šis Gorbio suvenyras visam likusiam gyvenimui primins tą vaizdą", – pasakojo žurnalistas.

Sausio 15-osios naktį Lietuvoje nusileido du lėktuvai iš Suomijos, kuriais atgabenta šios šalies Raudonojo kryžiaus siunta – vaistų, chirurginių instrumentų, tvarsliavos. Tąnakt atvažiavo du sunkvežimiai su slaugos priemonėmis ir iš Lenkijos.

Toks gyvenimas

"Važiuoji pro labai nežymiai sumažėjusį Gariūnų turgaus kontingentą ir mąstai – už kiek prekeivos parduotų savo sąžinės likučius, jei net Lietuvos tragedija jų nejaudina, visų pirma – biznis", – "Laisvasis Kaunas" cituoja buvusio politkalinio Romualdo Vasiliausko laišką.

"Per daug švelniai pavadinti vagimis tuos, kurie šiomis dienomis plėšia butus." Kaune sausio 14 d. registruotos devynios vagystės. Naktį apvogtas lopšelis-darželis Šiaurės prospekte, Zanavykų gatvės turgavietėje vagies auka tapo moteris, dingo automobilis. Blaivykloje nakvojo dvylika kauniečių.

Bet buvo ir šviesių naujienų: sausio 13-ąją Kauno 1-uosiuose gimdymo namuose gimė penki: viena mergaitė ir keturi berniukai, du iš jų – dvyniai.

Gyvenimas, kiek įmanoma tokiomis aplinkybėmis, grįžo į ankstesnį ritmą – okupantai, sulaukę minios atkirčio Sausio 13-osios naktį, suprato pralaimėję. Kaunas – "tebežydintis juodais kaspinais perrištomis vėliavomis". "Dar nedrįsdamas spėlioti, kas laukia rytoj, bet žengi į jį." Artimiausią po Sausio 13-osios penktadienį ir šeštadienį susituokė 54 kauniečių poros. "Tik dabar tuokiasi ne taip, kaip anksčiau. Būdavo, atšvilpia su muzika, šaudydami šampaną… Šiomis dienomis žiedus sumaino tyliai, ramiai", – lygino Civilinės metrikacijos biuro rūbininkė Marija Ramanauskienė.

Drauge išleidę aštuonis "Laisvojo Kauno" numerius į savo redakcijas sugrįžo ir "Laisvojo Kauno" žurnalistai, savo skaitytojams priminę: "Nėra nė vienos tautos, kuri būtų išmirusi nuo bado. Bet nemažai tautų sunyko, net išnyko, nes joms trūko dvasingumo, nes jos nepaisė žmogiškųjų vertybių", bet nė kiek neabejodami, kad Lietuvai tokia lemtis negresia.