Kauno rajono savivaldybė vienoje vaizdingiausių Vilkijos vietų baigia įrengti šiuolaikinį būstą, kuriame įsikurs dvi šeimynos, kuriose augs po aštuonis vaikus. Savivaldybės strateginis tikslas – siekti, kad visi vaikai augtų tik šeimose arba šeimynose.

Bėga nuo smurto

"Institucinė globa, paprastai tariant, vaikų namai – ne pati geriausiai išeitis. Reikia, kad vaikai jaustų šeimos aplinką", – tvirtina Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Angelė Ščiukauskienė.

Lietuva – ne Kenija, kurioje gyvena daugiau kaip milijonas pamestinukų. Deja, ir mūsų šalies vaikai ne visada jaučia tėvų rūpinimąsi ir meilę. A.Ščiukauskienė pasakojo, kad Kauno rajono savivaldybėje globojami 249 vaikai, didžioji dalis jų turi tėvus. Dažniausiai globa skiriama todėl, kad gimdytojai netinkamai juos auklėja, naudoja fizinį arba psichologinį smurtą. Šeimas žlugdo alkoholis, narkotikai.

"Tokiais atvejais pirmiausia mėginame teikti kompleksinę pagalbą tėvams, juos konsultuoja psichologai. Darome viską, kad vaikai augtų šeimoje – su mama ir tėčiu. Liūdna, tačiau vaikų svajonės išsipildo ne visada", – apgailestavo A.Ščiukauskienė.

Pasitaiko, kai vaikai patys prašo juos apgyvendinti kituose namuose. Tada tėvams apribojamos jų teisės, o savivaldybė vaikams ieško globėjų.

Geriausia terpė šeimoje

Lietuvoje įtvirtintos trys globos formos: šeima, šeimyna ir institucija (socialinės globos įstaiga). Pripažinta, kad tinkamiausios vaiko raidai yra šeima arba šeimyna.

Šiemet Socialinės apsaugos ir darbo ministerija patvirtino perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014–2020 m. planą. Jame numatyti veiksmai, skatinantys perėjimo prie paslaugų neįgaliems suaugusiems asmenims, turintiems proto ir (ar) psichikos negalią, vaikams ir jaunimui, turintiems proto ir (ar) psichikos negalią, ir likusiems be tėvų globos vaikams, įskaitant kūdikius, šeimoms bendruomenėje ir pagalbos šeimai, globėjams, rūpintojams sistemos kūrimą.

"Reikėtų, kad nuskriausti vaikai patektų į šeimynas arba šeimas. Tai teisingas sprendimas, bet norint jį įgyvendinti reikia atlikti daug namų darbų", – teigė A.Ščiukauskienė.

Direktoriaus pavaduotoja mano, kad globėjas už atliekamą darbą turėtų gauti atlyginimą ir jam priklausančias socialines garantijas.

Nauja mama ir namai

"Instituciniai namai neatstos šeimų ir šeimynų. Netrukus pamatysite, apie ką aš kalbu", – važiuojant keliu Vilkijos link tvirtino A.Ščiukauskienė.

Namai – taip labdaros ir paramos fondo "Nemuno krašto vaikai" Vilkijos laikinųjų globos namų dienos centrą vadina vaikai. "Mama mane šaukia dauguma vaikų. Kiek jų turiu? Daug, – globos namų direktorės Vidos Rainienės lūpų kampučiuose suspindo šypsena. – Gal todėl čia atėję vaikai laiką tempia iki paskutinių minučių ir, kaip sako patys, namo pareina tik pamiegoti."

Laikinieji globos namai įkurti 2005 m. Jų veiklai vykdyti Kauno rajono savivaldybė suteikė buvusios Vilkijos vaikų ligoninės pastatą, kuris buvo pastatytas dar 1942 m. Naujai sutvarkytame dienos centre dabar gyvena dvylika vaikų. Mažiausiam – šešeri, vyriausiam – septyniolika metų. Vaikai čia ruošia pamokas, atlieka kūrybines užduotis. Dienos centras padeda spręsti vaikų paėmimą iš šeimų.

Gėrėsis įspūdingu reginiu

"O dabar, kaip sako mūsų vaikai, eime į prezidentūrą", – modama ranka, kelią paskui save rodė už nesavanaudišką veiklą Gerumo žvaigžde prieš keletą metų apdovanota V.Rainienė.

Kone vaizdingiausioje Vilkijos vietoje, ant šlaito, baltuoja dviejų aukštų pastatas, į kurį būtų ne gėda pasikviesti ir šalies Prezidentę. Buvęs lopšelis-darželis po rekonstrukcijos tapo vienu puošniausių miestelio statinių. V.Rainienei jis kelia daug sentimentų. "Kadaise jame skalbėja dirbo mano mama, čia buvo ir mano pirmoji darbovietė", – prisiminė moteris.

Įgyvendinus projektą, jau gruodį čia turėtų apsigyventi dvi šeimynos, kuriose augs po aštuonis vaikus. Kiekvienai jų įrengti atskiri įėjimai, vedantys į kambarius, svetaines, virtuves, dušus. "Jei likimas nuskriaudė vaikus, turime jiems dovanoti nors šiek tiek šilumos", – pabrėžė V.Rainienė.

"Prezidentūra" turės erdvų kiemą ir jaukią lauko terasą. "Ar matote, kokia panorama?" – rodydama į Vilkijos šv. Jurgio bažnyčios bokštus ir tolumoje vingiuojantį Nemuną kalbėjo gausios šeimynos mama.

Parama ir tėvams

Dar viena gerumu vaikams spindinti vieta – Kauno rajono socialinių paslaugų centre atidarytas Socialinės globos centras neįgaliems ir sutrikusio intelekto vaikams. Ant jo sienų – auklėtinių piešiniai. "Kas kaip mokėjo, taip piešė. Kas su viena rankele, kas su draugo ar mamos pagalba. Įrėminome ir dabar džiaugiamės žiūrėdami", – rugsėjį atidaryto centro veiklą pristatė A.Ščiukauskienė.

Šioje įstaigoje dviem dešimtims vaikų teikiamos kompleksinės paslaugos, kurių iki šiol rajone nebuvo. Čia teikiama psichologinė pagalba, veikia savitarpio pagalbos grupė šeimų nariams.

"Paramos reikia ne tik vaikams, bet ir jų namiškiams. Tik pagalvokite, kiek stiprybės reikia mamai, auginančiai šešiolikos metų vaiką, kurį reikia nuolat kilnoti, prausti, rengti", – centro darbuotojų teigimu, kol su vaikais užsiima specialistai, mamos gali pailsėti ir skirti laiko sau.

Centre globotiniai maitinami, juos prižiūri socialiniai darbuotojai, sveikatos priežiūros, užimtumo specialistai. Vaikai čia mokomi rankdarbių.

"Tokių paslaugų labai reikia, kad vaikai galėtų jaustis saugesni, geriau integruotųsi į viuomenę", – kalbėjo A.Ščiukauskienė.

Nuo slenksčių iki lifto

Kauno rajono socialinių paslaugų centras jau aštuonerius metus organizuoja būsto pritaikymo darbus judėjimo negalią turintiems gyventojams. "Priklausomai nuo judėjimo ir apsitarnavimo funkcijų sutrikimų, gali būti pritaikoma įeiga į būstą, įrengiami liftai ar keltuvai, platinamos durys", – pasakojo A.Ščiukauskienė.

Nuo gimimo negalią turinčiai penkiolikos metų merginai iš Karmėlavos pernai buvo nupirktas mobilus keltuvas ir laiptinis kopiklis. Vandžiogaloje neįgalios moters namuose pritaikytas vonios kambarys, perdaryti slenksčiai, sumontuotas keltuvas. Kone didžiausias nuveiktas darbas – įrengti biologiniai valymo įrenginiai, nes iki tol ji naudojosi lauko tualetu.

Pasak Kauno rajono socialinių paslaugų centro darbuotojų, prioritetas teikiamas jauniems arba besimokantiems asmenims, taip pat turintiesiems ypač sunkią judėjimo negalią.

Kovoja su veltėdžiavimu

Dar vienas socialinę sritį kuruojančios A.Ščiukauskienės rūpestis – pašalpų prašytojai.

Didiesiems miestams skaičiuojant prarastus gyventojus, Kauno rajonas pastebimai auga, čia plečiasi gyvenamųjų namų statyba. "Smagu, kad mūsų krašte kuriasi jauni, verslūs žmonės. Tačiau plūstelėja ir socialiai remtinų asmenų", – pasakojo direktoriaus pavaduotoja. Nemažai tokių žmonių atvyksta iš Kauno miesto, kitų savivaldybių. Jie dažniausiai apsigyvena soduose ir prašo pašalpų, socialinio būsto.

Direktoriaus pavaduotoja prisiminė, kad prieš keletą metų socialinių pašalpų prašytojų srautus buvo sunku suvaldyti. "Ne paslaptis, kad vos gavę pinigų, kai kurie socialinių pašalpų gavėjai bėga į parduotuvę ir leidžia juos toli gražu ne duonai", – piktinosi A.Ščiukauskienė.

Šiemet situacija visiškai pasikeitė. Socialinių pašalpų teikimą perdavus savivaldybėms, Kauno rajone pašalpų gavėjų per metus sumažėjo kone perpus: pernai išmokėta 9,75 mln. litų, o šiemet iki spalio – 4,87 mln. litų socialinių pašalpų. Metų pradžioje socialinių pašalpų gavėjų buvo daugiau nei 3 tūkst., o rugsėjį registruoti jau tik 1 929 asmenys.

2014 m. pirmojo pusmečio duomenimis, Lietuvoje socialines pašalpas gavo maždaug 5,1 proc. šalies gyventojų, Kauno rajone – 3,2 proc.

Kodėl gėda grėbti lapus?

Tokius skaičius, pasak A.Ščiukauskienės, pavyko pasiekti viešumu.Savivaldybė patvirtino Socialinės paramos teikimo nuostatus ir sudarė komisijas, kurios tikrina, kad parama tektų tiems, kam jos iš tiesų reikia.

Teigiamiems pokyčiams turi įtakos ir vietos bendruomenių įtraukimas, aktyvus keitimasis informacija tarp institucijų, nuolatinis paramos gavėjų stebėjimas, jų tikrinimas.

Socialinių pašalpų gavėjai pasitelkiami atlikti visuomenei naudingą 40 valandų per mėnesį darbą. Dalis jų, sužinoję, kad teks lenkti nugarą tvarkant aplinką ar padėti senjorams senelių namuose, savanoriškai atsisakė paramos.

"Dirbti – gėda, o imti pašalpą – ne. Esu ir pati sulaukusi klausimų, ar grėbčiau lapus būdama jų vietoje. Jei gyvenimas prispirtų – net negalvočiau", – šypsojosi A.Ščiukauskienė.

O ar galima oriai pragyventi už pusketvirto šimto litų per mėnesį? "Žinoma, ne. Vis dėlto nereikia pamiršti, kad socialinė pašalpa – ne atlyginimas, ji skirta tik būtiniausiems poreikiams. Oresniam gyvenimui reikia ir paties žmogaus pastangų", –  tvirtino moteris.