Pirko du kartus

Apie bažnyčią, kurioje architektė Edita Stankevičiūtė-Righetto įrengė studiją, girdėjau prieš kelerius metus. Bandžiau įsivaizduoti, kurioje vietoje stovi šventovė, ir nuoširdžiai nustebau suvokusi, kiek kartų važiavau pro šalį nė neatsigręždama į tą pusę.

„Daug žmonių tą patį sako: važiavome, bet neatkreipėme dėmesio, koks perlas stovi“, – E. Stankevičiūtė-Righetto pastato vertę suprato akimirksniu.

Tiesa, ją matavo ne plytomis ar kvadratiniais metrais, o širdies ritmo kreive. Kaskart, važiuojant pro evangelikų liuteronų maldos namus, ši primindavo pirmojo pasimatymo piešinį kardiogramoje.

„Anksčiau dažnai pravažiuodavau pro šią liuteronų bažnyčią, ypač dėl darbo reikalų, kai lankydavausi Alytaus rajone. Kiekvieną kartą ji traukė akį savo architektūra ir subtiliu istoriniu paveldu. Šventovė man kėlė asociacijų su ramybe, pagarba praeičiai ir istoriniu išskirtinumu“, – kiekvieną kartą sustojusi E. Stankevičiūtė-Righetto negalėjo suvokti, kodėl šis pastatas stovi apleistas ir neprižiūrėtas. Objektas Garliavoje patraukė ir tuomečio Editos vyro akį. Moteris susisiekė su evangelikų liuteronų atstovais ir pasiteiravo apie galimybę šventovę įsigyti.

Šventovė man kėlė asociacijų su ramybe, pagarba praeičiai ir istoriniu išskirtinumu.

„Čia Lietuva. Čia nieko taip paprastai nenusipirksi“, – architektė buvo įsitikinusi, kad skambučiu nieko nepeš. Pasirodo, klydo. Kadangi tuomečiai statinio savininkai neturėjo sąlygų remontuoti 2005-aisiais į kultūros vertybių sąrašą įtrauktą objektą, sutiko jį parduoti. Krizės metu sutuoktiniai nusprendė parduoti pastatą, deja, naujiesiems šeimininkams jo nepavyko prikelti naujam gyvenimui.

„Mačiau skelbimą ne kartą, bet, kaip sakoma, reikia turėti svajonių ir reikia mokėti jas paleisti. Dirbau savo darbus, sukūriau biurą, projektavau“, – atėjus laikui rinktis, kur investuoti, E. Stankevičiūtė-Righetto grįžo prie širdies projekto Garliavoje.

Buvo įrengtas fabrikas

Šio pastato istorija – labai įdomi. 1818 m. Garliavoje, Kaune rajone, buvo įsteigta liuteronų parapija ir pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Mūrinis pastatas jos vietoje iškilo apie 1860–1870 m.

„Šventovės istorija – ilga ir turtinga, ją galima apibūdinti kaip liuteronų bendruomenės susibūrimo ir dvasinio gyvenimo vietą. Įdomus faktas, kad vienas iš buvusių šventovės šeimininkų buvo grafas Jozefas Godlevskis – žymus bajoras ir mecenatas, kuris ne tik aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, bet ir prisidėjo prie krašto kultūrinio ir socialinio vystymosi. Jis statė bažnyčias, kūrė parkus ir kėlė vietinės bendruomenės gerovę“, – pasakojo E. Stankevičiūtė-Righetto.

Pirmojo pasaulinio karo metais bažnyčia nukentėjo, o tarpukariu buvo atstatyta. Po Antrojo pasaulinio karo, anot architektės, istorija pasikartojo. Maldos namai buvo išdraskyti, išgrobstyti. Sovietiniais metais jie buvo paversti kailių ir odų apdirbimo fabriku.

„Sovietinės ideologijos skleidėjai gerai žinojo, ką tokiose vietose įrengti, kad sunaikintų aurą, o pastatą pribaigtų fiziškai“, – šventovėje įrengus dirbtuves, šioje vietoje, anot pašnekovės, upeliais tekėjo druskos.

Ne vienus metus jos gėrėsi į grindis, sienas. Cheminiai procesai, vykdyti fabrike, smarkiai pažeidė pastato struktūrą ir jo istorinius elementus.

„Druska dar ilgai sunksis per plytas ir jas ardys. Kai kurių jų išsaugoti tikrai nepavyks. Šiuo metu visa bažnyčia kvėpuoja. Ji džiūsta, valosi ir sveiksta“, – į nedidelius raudonus gabalėlius, besimėtančius ant žemės, žvilgtelėjo tapytoja, tekstilės magistrė, Kauno architektė.

Netradiciniai sprendimai

Pusę amžiaus laukusi, galiausiai šventovė buvo palytėta ją gelbėjančių rankų. Prasidėjo didieji darbai. Jie, anot pašnekovės, užtruko daugiau nei ketverius metus.

„Tai buvo ilgas, bet įdomus kelias nuo idėjos iki galutinio rezultato. Rezultatai atitinka mano pirminę viziją, tačiau dar yra keletas detalių, kurias norėčiau tobulinti ir užbaigti ateityje, kad dar labiau išryškėtų šios vietos unikalumas.

„Viskas prasidėjo nuo vietos tyrimo ir detalios analizės. Paskui vyko renovacijos darbai – atkūrėme autentiką, pritaikydami ją prie šiuolaikinio dizaino. Visos interjero detalės buvo pasirinktos atsižvelgiant į šiuolaikinio, minimalistinio stiliaus principus, siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp istorijos ir modernumo. Atradau daug įdomių detalių, kurios leido šiai vietai suteikti ypatingą charakterį“, – architektė pakvietė apsidairyti po pirmą aukštą.

Anksčiau buvusios tinkuotos, dabar sienos dega raudonomis plytomis. Viena jų tebesaugo seno piešinio fragmentus. Prie įėjimo liko medinės kolonos ir kitų tos pačios medžiagos fragmentų.

„Šiek tiek restauravome, įdėjome naujų sijų“, – E. Stankevičiūtė-Righetto akis kilstelėjo į antrą aukštą, kur anksčiau choristai giedojo giesmes.

Anuomet čia buvusių laiptų nebeliko. Jų vietoje – nauji, sukti, vedantys į studiją, įrengtą ant platformos. Paremta metalinėmis kolonomis ji sudaro antro aukšto įspūdį. Šildomos, marmuro imitacijomis plokštėmis dengtos studijos grindys – pirmo aukšto erdvės lubos neturi nė vieno sąlyčio taško su sienomis. Toks esą ir buvo pagrindinis sumanymas – platformą suprojektuoti taip, kad nebūtų pažeista maldos namų struktūra, o norint grąžinti ją tam tikslui, dėl kurio šventovė ir buvo pastatyta, esamas konstrukcijas būtų labai lengva išmontuoti.

Sprendimas: studiją nuo istorinės sienos skiria masyvus stiklas. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Nepabūgo iššūkių

Įrengti platformą buvo nemenkas iššūkis, su kuriuo galiausiai pavyko susidoroti. Todėl dabar visas antras aukštas yra atitrauktas nuo sienų maždaug per 1,5 m. Jis atitvertas stiklu, pro kurį matyti bažnyčios sienos, saugančios šventovės istoriją.

Edita pasakojo, kad dėl nestandartinių erdvių galvas teko pasukti ne sykį. Tarkim, reikėjo ieškoti būdų, kaip įstatyti masyvias įėjimo duris, kaip į šventovės vidų įvairuoti techniką, kuri iškastų gruntą. Reikėjo ieškoti ir specialių karnizų, kurie išlaikytų ir leistų gražiai kristi maždaug 8 m ilgio tamsaus audinio užuolaidoms. „Dabar viskas atrodo taip, kaip įsivaizdavau“, – kabantį audinį ranką perbraukė architektė.

Ant sienų – ne tik laiko pėdsakai, bet ir įspūdingi paveikslai. Kelis jų specialiai šiai erdvei nutapė pati Edita, vieno autorystė priklauso bičiuliui Eimučiui Markūnui. Visi kiti akcentai – baldai, interjero aksesuarai, įranga atkeliavo iš užsienio, tiesiai iš tiekėjų rankų. Tai leido šiek tiek pataupyti. Priešingu atveju sąmata būtų įspūdingo, o kai kam – ir sunkiai suvokiamo dydžio.

„Iš pradžių turėjau kelias idėjas, tačiau aiški koncepcija susiformavo palaipsniui. Pradėjusi giliau suprasti vietos dvasią ir jos galimybes, vizija tapo aiškesnė. Ji leido kurti ilgalaikius ir tvarius planus, kurie geriausiai atitiko šio pastato charakterį“, – prisijaukinti pastatą, anot architektės, taip pat buvo laipsniškas procesas.

Reikėjo laiko suprasti šios vietos energetiką, jos istoriją ir savitą dvasią. Laikas buvo geriausias sąjungininkas. Kuo daugiau jo praleido maldos namuose, tuo stipriau Edita jautė, kad tai jos vieta.

„Būna, žmonės paklausia, ar aš čia gyvenu, kur mano lova. Ne, čia nėra mano namai. Neplanuoju kol kas. Dabar šventovė man tapo kūrybos namais, kuriuose jaučiuosi tikrai komfortiškai. Kai įžengiu į šią erdvę, jaučiu ypatingą atmosferą, kuri derina tiek kūrybos studijos, tiek šventovės elementus. Projektuoti ir kurti šioje erdvėje yra tikras malonumas – čia jaučiama ramybė, kūrybos energija ir įkvėpimas. Ši vieta suteikia galimybę susikaupti ir rasti naujų idėjų, kurios virsta įkvepiančiais kūrybiniais sprendimais“, – potyriais dalijosi erdvių šeimininkė.

Lavina visuomenę

Paklausta, kaip į maldos namų virsmą reagavo aplinkiniai, Edita neslėpė girdėjusi įvairių nuomonių. Kai kam toks žingsnis pasirodė šventvagiškas, vis dėlto dauguma žavėjosi, kaip architektė pakreipė šventovės likimą.

„Žmonės vertina pastato išsaugojimą ir naujo gyvenimo suteikimą šiai vietai. Visada atsiranda įvairių nuomonių, tačiau jos tik papildo diskusijas ir suteikia daugiau idėjų tolesniam vystymui. Žinote, ne stabai, ne kryžiai vietą daro šventa. Šventa ji tampa nuo to, kas vyksta viduje“, – kalbėjo moteris.

Šiandien pirmame buvusios bažnyčios aukšte vyksta parodos, koncertai, ekspozicijas, performansai, asmeninės šventės ir fotosesijos. Antrame aukšte Edita plėtoja savo meistrystę – kuria ir lavina žmones, kas yra geras dizainas.

„Kuriame jau suprasdami, ką įdėsime. Mums labai svarbus tvarumas – kokios medžiagos naudojamos, iš kur paimta produkcija. Tada automatiškai atsiranda išliekamoji interjerų vertė. Labai svarbu, kad žmonės nenorėtų po penkerių metų keisti interjero, kad grįžtų tradicija, kai gyveni ir tie namai turi tęstinumą arba tie daiktai keliauja iš namų į namus. Mokome, auklėjame, edukuojame savo klientus, nes dizaino kultūra Lietuvoje yra vangi“, – E. Stankevičiūtė-Righetto vylėsi, kad jai pavyksta išjudinti ledus.