Plačiau apie tai papasakojo Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius Virginijus Kulikauskas.

– Kada atsidarys pusiaukelės namai?

– Mūsų planas yra nuoseklus. Kaip mes ir buvome nurodę savo atsakymuose, orientacija – kitų metų pradžia.

– Masiniai gyventojų susirinkimai Domeikavoje rodo, kad jie iki paskutinės minutės nežinojo apie planus, jiems nebuvo pranešta iš anksto. Ar pripažįstate, kad nepadarėte darbo iki galo ir nebendravote su žmonėmis tada, kai reikėjo?

– Mes savo pristatyme nuosekliai aiškinome, kad pati pirkimo procedūra nebuvo labai trumpa laiko prasme. Mes šį pastatą notariškai įsigijome lapkričio pradžioje. Tada ir buvo nuoseklus žingsnis vykti į bendruomenę, pristatyti, ką mes čia darysime, kas yra tie pusiaukelės namai, kokia jų koncepcija.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Jūs pirmiau nusipirkote pastatą ir tik po to informavote vietos gyventojus ir politikus. Ar nereikėjo to daryti anksčiau, kad nebūtų tokio didžiulio pasipriešinimo?

– Pats pastato pirkimas mums negarantavo jokios sėkmės. Ta procedūra yra daug sudėtingesnė savo apimtimi. Yra eilė procedūrinių dalykų, eilė derybų. Mes iš tiesų neturėjome garantijos, kad mums pavyks nupirkti šį pastatą.

– Kodėl jūs nekalbėjote su vietos bendruomene prieš bandydami nusipirkti pastatą?

– Nei bausmių vykdymo kodeksai, nei kiti teisės aktai nenurodo tokio įpareigojimo, kad mes privalome tai padaryti.

– Jūs ir asmeniškai nemanote, kad reikia kalbėtis su žmonėmis, atidarant bet kokią įstaigą, kuri jautri visuomenei?

– Visuomenei jautrūs ne tik mūsų pusiaukelės namai. Iš tam tikrų turimų pavyzdžių girdime, kad ir moterų krizių centrai ar kiti panašaus tipo centrai, įsisteigę šalia bendruomenių, yra pakankamai jautrūs. Mūsų visuomenė yra labai stipriai stigmatizuota. Turima daug mitų apie nuteistus asmenis. Mes vykstame į bendruomenes, pristatome, darome tą darbą. Galiu dar paminėti, kad Kriminologų draugija pabrėžė tą patį – mūsų visuomenė per jautriai reaguoja į bet kokią socialiai pažeidžiamą grupę.

Nei bausmių vykdymo kodeksai, nei kiti teisės aktai nenurodo tokio įpareigojimo, kad mes privalome tai padaryti.

– Jūs turite statistiką, kad pusiaukelės namai nėra kažkoks siaubas miesteliui. Ten nevyksta nusikaltimai.

– Kalbant argumentų kalba, tai mes remiamės septynerių metų praktika. Tai tikrai nėra kažkokie pilotiniai nauji projektai. Septynerius metus mes sėkmingai tvarkomės su pusiaukelės namais. Jų yra septyneri šiai dienai. Per tuos metus nė vienas ten buvęs ar dabar esantis nuteistasis nepadarė nusikaltimo pusiaukelės namuose ar už jų ribų.

– Dabar jūsų planas – pusiaukelės namai kiekvienoje apskrityje. Iš jūsų pasisakymų žiniasklaidai aiškėja, kad tokie pusiaukelės namai bus ir Plungėje. Ar ir ten darote taip pat? Ar ir Plungėje pirmiau nusprendėte, kad tokie namai bus ir tik vėliau informavote vietos valdžią ir bendruomenę?

– Dėl Plungės būtų analogiška situacija, tik pastatas gal įsigytas kiek anksčiau. Mūsų iškaba seniai kabo ir nesukėlė jokių papildomų klausimų nei gyventojams, nei politikos atstovams.

– Ar paskambinate miesto merui prieš pirkdami pastatą?

– Aš pats asmeniškai nedariau šio dalyko, bet komandos žmonės turėjo pokalbius, pristatymus.

– Ir nebuvo tokio pasipriešinimo kaip Domeikavoje?

– Septynių pusiaukelės namų atidarymo praktika kažkiek išsiskiria. Tačiau dažnu atveju tie nuogąstavimai ir atmetimo reakcija yra žmogiška ir suprantama.