Kasdieniai ritualai

"Ateinu į darbą aštuntą ryto, apžiūriu, ar niekas nesulūžę, ar visur saugu. Tokia apžiūra užtrunka apie pusvalandį ar valandą. Pasivaikštai po teritoriją, pasisveikini su savo prižiūrimais gyvūnais, pašnekini. Jie prie savų prižiūrėtojų pripratę, laukia nuo labo ryto", – pasakoja apie įprastą dienos pradžią M.Adomaitis.

Martynui tenka rūpintis snieginiais leopardais, amūriniais tigrais, liūtais, plėšriosiomis didžiosiomis katėmis.

"Ko gyvūnui dažniausiai reikia? Ko apskritai gyvūnui reikia, kad gerai jaustųsi? – retoriškai klausia patyręs prižiūrėtojas. – Atsakymas paprastas – maisto ir švaros. Didžiąją dalį dienos ir užima maisto paruošimas. Skirtingam gyvūnui – skirtingas maistas."

Plėšrūnų skyriuje tas maistas – mėsa. Labai svarbus – kiaušinis. "Dėl kailio, sveikos mitybos bent vienas žalias kiaušinis per dieną priklauso. Pavyzdžiui, tigrui vakarais patiekiame apie 7–8 kg mėsos, o tą kiaušinį dažnai įtriname į mėsą. Liūtui patinka, kai paduodi lėkštę pieno, į kurį įmaišytas kiaušinis. Prižiūrėtojas ir turi sugalvoti, kaip vitaminus, vaistus paslėpti, kad gyvūnas suėstų", – dalijasi mažomis gudrybėmis.

Daug pastangų reikalauja ir švaros darbai. "Prižiūrėtojas privalo išvalyti ir aptvarus, ir lauko aikšteles, parūpinti gyvūnams, kaip mes vadiname, baldų: naujų kaladžių, rąstų, šakų", – vardija įprastus pirmosios dienos pusės darbus.

Po pietų pertraukos laukia kitos veiklos. Tenka ir su lankytojais pabendrauti, surengti parodomąjį šėrimą. "Mes vedame užsiėmimus lankytojams, pasakojame apie gyvūnus, savo darbą, atsakome į klausimus. Tokia edukacija – viena iš šiuolaikiško zoologijos sodo misijų", – džiaugiasi galintis prisidėti prie modernaus Zoologijos sodo kūrimo M.Adomaitis.

Pavyksta užmegzti ryšį

"Gyvūnai iškrečia daug išdaigų. Ateini iš ryto prie tigro ir randi kaladėmis užstatytas duris. Negali nei patekti pas gyvūną, nei jo uždaryti", – šypsosi pasakodamas apie Zoologijos sodo gyventojų eibes.

Labiausiai išdykę – beždžionės ir meškėnai. "Jie mėgsta prižiūrėtojui visokių išdaigų iškrėsti: ir spynas klibina, ir skylutes tinkle prasidrasko. Prižiūrėtojas turi visa tai pastebėti ir užtikrinti saugią aplinką", – atkreipia dėmesį į svarbią aplinkybę.

M.Adomaitis prisimena, kaip pirmaisiais darbo metais buvo pakrikštytas: "Aš buvau nepatyręs, o vienas mangustas, toks mažas gyvūnėlis, prasprūdo pro kojas ir ištrūko į teritoriją. Apibėgo aplink pastatą ir vėl grįžo pas savo gentainius, o aš ir likau toks visas išsigandęs, drebantis."

Pas lapes, meškėnus prižiūrėtojai turi eiti drąsiai. "Jie, žinoma, gali įkąsti, bet daug žalos nepadarys. Be to, jie prie savo prižiūrėtojų pripratę. Dauguma nuo mažens ant jų rankų augę. Kas kita – tigras. Jis ir žaisdamas gali subraižyti ir labai stipriai sužeisti", – pasakoja apie gyvūnų priežiūros ypatumus prižiūrėtojas.

Plėšrūnų narvuose lankytis pavojinga, prižiūrėtojai juk ne dresuotojai. "Žinoma, per daugelį metų mums pavyksta užmegzti ryšį su gyvūnais. Kiekvienas prižiūrėtojas turi savų paslapčių, kai kada tikrai gali paglostyti ausytę ar uodegos galiuką, bet mes to niekada nerodome lankytojams, kad ir jie nebandytų", – pasakoja M.Adomaitis.

Gyvūnai nemeluoja

"Tu nuolat esi gryname ore. Dirbdamas su gyvūnais patiri mažiau streso, nei su žmonėmis. Čia nėra nei veidmainystės, nei apsimetimo. Gyvūnas tau niekada nemeluoja: tu matai, kaip jis elgiasi, o jis tave stebi", – vardija savo darbo privalumus pašnekovas.

Martynas tikina į Zoologijos sodą einantis kaip į savo ūkį ir minusų šiame darbe neranda. "Tiesa, su kai kuriais gyvūnais dirbti pavojinga. Turi būti budrus, kad nepadarytum lemiamos klaidos, nebūtum sužalotas ir nepakenktum gyvūnui", – įvardija svarbiausią taisyklę.

Prižiūrėtojas jau priprato prie specifinio sode tvyrančio kvapo: "O kaip kitaip, juk dirbi su gyvūnais. Ir net namo parsineši tą kvapą, bet jis neerzina."

Egzotiškas Martyno darbas kelia susidomėjimą jo draugams ir pažįstamiems. Jie daug klausinėja ir apie gyvūnus, ir apie darbą su jais. Dažnai sulaukia klausimo, kada geriausia eiti į Zoologijos sodą, kad pamatytų kuo daugiau jo gyventojų.

"Jei nori išvysti gyvūnus judrius ir aktyvius, geriausia ateiti 10–11 valandą ryto. Tada jie laukia savo prižiūrėtojo, savo valgio. O po pietų mėgsta prigulti, užmiega", – paaiškina gyvūnų režimą.

Žvilgsnis iš arčiau

Per ilgus darbo metus M.Adomaitis daug sužinojo apie gyvūnus.

"Liūtai – miegaliai, tinginiai, nors turėtų būti visų gyvūnų karaliai, – atskleidžia mažai žinomą faktą. – Ruonis visada vandenyje, o šiltą dieną saulėje išdžiūvęs jo kailiukas toks aksominis tampa. Lankytojams nuostaba, kad ruonis turi tokius gražius "blondiniškus" plaukus. Paprastieji meškėnai labai švarūs, mėgsta plauti ne tik letenėles, bet ir maistą. Viską kiša į vandenį ir tik tada valgo. Taip pat yra labai protingi ir gali išspręsti įvairius galvosūkius." Žirafa savo liežuviu gali išsitraukti maistą iš bet kokių ertmių. Tad su dideliais gyvūnais prižiūrėtojams tikrai iškyla daug daug įdomių užduočių.

Su terariumo gyvūnais – kitaip. "Pitonas gali sverti ir 20, ir 30 kg, o jo ilgis siekti 5 m. Kai reikia tokį gyvūną pasverti, neužkeli jo ant svarstyklių. Tenka daugiau kolegų kviesti ir kažkaip užkelti, o tai yra pavojinga – gali ir įkasti. Be galo rimtas darbas, daug iššūkių, bet turi mokėti prieiti prie gyvūno ir atlikti savo užduotį", – konstatuoja savo darbą mėgstantis vyras.

Gydyti pavojinga

"Kai skiepijame didelius plėšrius gyvūnus, šauname iš toli su strėlytėmis. O va kai jiems koks dantis sugenda, skrandžio problemų atsiranda, tai jie užmigdomi, paguldomi, kad mes saugiai galėtume įeiti. Nors ir kai miega, nejauku užeiti, nes dideli gyvūnai ir miegodami gali besiraivydami nagais sužeisti", – M.Adomaitis pasakoja, kaip tenka pasirūpinti ir gyvūnų sveikata.

Visgi prižiūrėtojai stengiasi nedalyvauti atliekant gydymo procedūras – pasislepia, kad gyvūnai jų nė nematytų.

"Nesaugu vėliau būtų dirbti, jei gyvūnas su tavimi pradėtų sieti neigiamas emocijas. Visi gyvūnai pavojingi, plėšriosios katės – vienos pavojingiausių. Bet yra ir daugiau pavojų keliančių zoologijos sodo gyventojų. Pavyzdžiui, tinklinis pitonas – didelė stora gyvatė, be galo pavojinga. Prižiūrėtojai per atstumą ją turi šerti. Terariumas šėrimo metu išvis būna uždarytas, lankytojai negali eiti. Pavojinga ir žirafa ar stumbras. Jie turi daug jėgos, gali labai stipriai įspirti."

Lankytojai kelia iššūkių

"Lankytojai nuolat kelia iššūkių, – liūdnai palinguoja galvą prižiūrėtojas. – Jie nori šerti gyvūnus, nors nežino, kuo galima. Labiausiai dėl to kenčia kanopinių skyriaus augintiniai: ir žirafos, ir arkliukai. Žmonės primaitina juos įvairiomis žolėmis, batonu. Tiems gyvūnams išpučia pilvą, vidurius paleidžia."

Zoologijos sodo darbuotojai turi atidžiai stebėti, kad lankytojai neprimėtytų į aptvarus savo atsinešto maisto. Yra tekę ir pieniškų dešrelių, ir sviesto pakelį ištraukti.

"Lankytojams atrodo, kas čia tokio beždžionei sausainį duoti? Bet ne visoms net ir bananai tinka. Šerti griežtai draudžiama, nes gyvūnas gali pagauti tavo pirštą, įkąsti. Gyvūnai, ypač plėšrūnai, turi tokią savybę: specialiai meilinasi ir rodo, kad va tu ateitum, paglostytum, įkištum tą rankelę. Jie taip prisivilioja žmogų ir, jei žmogus kvailas, įkiš tą rankytę, gyvūnas ims ir įkąs. Plėšrūnai turi tokių medžiojimo savybių, apgauna net savo prižiūrėtoją", – nedailina tikrovės patyręs darbuotojas.

"Taip pat žiūrime, kad vaikai nemėtytų akmenų, – pasakoja apie kartais pasitaikančius atvejus ir atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu gyvūnų prižiūrėtojams tenka daugiau bendrauti su žmonėmis. – Negali visą laiką būti tik gyvūnų draugijoje. Tenka ir su lankytojais kalbėtis, jiems naudingos informacijos suteikti."

Turi būti budrus, kad nepadarytum lemiamos klaidos, nebūtum sužalotas ir nepakenktum gyvūnui.

Savanorių indėlis

Lietuvos zoologijos sode laukiami savanoriai. Veiklos čia yra daug. Čia laukiami turintys edukologinę patirtį ir idėjų rengti renginius, norintys talkinti zoomokyklėlėje. Tačiau labai praverčia ir rankos: tvarkyti aplinką, dažyti, remontuoti, krauti šieną ir t.t. Tiesa, dėl darbo saugos reikalavimų savanoriauti čia galima tik nuo 18 metų.

"Per metus sulaukiame apie 50 savanorių, kurie padeda ruošti maistą, valyti langus, žiemą sniegą kasti, rudenį lapus grėbti. Didžiausi darbai rudenį, kai visi medžiai numeta lapus, vos gali praeiti. Ir pasiruošimas žiemai tuomet intensyviausias. Daugiausiai pagalbos reikia paruošti patalpas, suvežti šiaudus", – vardija naudingus darbus M.Adomaitis.

Ypatingas savanorių indėlis gaminant žaislus gyvūnams. "Išdažomos kartotinės dėžės, sujungiamos ir pagaminamas toks neva zebras, į kurio vidų įdeda mėsos. Ožkiukui ar kupranugariui, pavyzdžiui, šienas susukamas į kamuoliuką ir paslepiamas, kad jiems reikėtų ieškoti, pakapstyti, pasistiebti. Bet gyvo maisto tikrai neduodame, neskatiname medžioti. Dažniausiai tiekiame šaldytą, – atskleidžia ir daugiau gyvūnų priežiūros paslapčių Kaune įsikūrusio zoologijos sodo darbuotojas M.Adomaitis.