Pateko į pikniką

Renginių vedėjui Edvinui Vadokliui praėjęs savaitgalis galėjo būti lemtingas. 33 metų kaunietis „Kauno dienai“ sakė, kad buvo beveik įsitikinęs, jog atvažiavęs į nuošalią vietą prie Nemuno žengs neatšaukiamą žingsnį.

„Atvažiavau su mintimi, kad atėjo laikas pasakyti sau – viskas. Bagažinėje turiu vaistų tiek, kad pakaktų“, – ištarė pašnekovas.

Bet pakrantėje tą vakarą nebuvo tylu – vyko nedidelis piknikas. Pasak E. Vadoklio, linksma ir nerūpestinga kompanija tikrai neįkvėpė: tik paryškino jo neviltį ir nepavydėtiną situaciją, bet, gali būti, ir sustabdė nuo labai prasto sumanymo.

„Maloni kompanija. Mačiau, kad jie gyvena savo normalų gyvenimą. O tu blaškaisi savajame. Ir nėra kur atsiremti. Aš, kaip sakau, savo širdyje pagalvę rasdavau kiekvienam. O dabar pačiam tenka glaustis automobilyje ir ieškoti tos pagalvės“, – kalbėjo pašnekovas.

Būklė: E. Vadoklis neslėpė, kad dabar sunkiausia galvoti apie artėjantį rytojų. (Edgaro Cickevičiaus nuotr.)

Rytojaus baimė

Pasak E. Vadoklio, dabar sunkiausia galvoti apie artėjantį rytojų.

„Nors, kaip sakoma, rytojus nei vienam nėra pažadėtas, bet jis ateina ir mes nežinome, ką jis atneš – gal širdies smūgį, o gal didelę laimę. Dabar mano būsena tokia, kad atrodo, jog rytojus tik nelaimes ir nusivylimus gali atnešti, todėl kartais norisi, kad tas rytojus nebetrukdytų“, – apie kritinę būseną kalbėjo E. Vadoklis.

Visuomenės dėmesį atkreipusi vyro drama prasidėjo 2021 m., kai jis A. Smetonos alėjoje iškrito ir ketvirto aukšto ir patyrė daug labai sunkių sužalojimų. Tuomet mažai kas tikėjo, kad jam pavyks prisikelti – sugrįžti į visavertį gyvenimą. Pavyko. Tada atrodė, kad viskas bus gerai.

„Buvo tragiška situacija, tikimybė, kad išgyvensiu, įvertinta vienaženkliu skaičiumi, medikai artimiesiems rekomendavo su manim atsisveikinti. Visiškai sumaitotas kūnas, veidas. Laimei, buvo stebuklų. Stebuklas, kad medikai buvo labai arti, reanimacinė komanda sureagavo labai greitai, buvau pristatytas į Kauno klinikas ir čia suteikta aukšto lygio kvalifikuota pagalba“, – nelaimę ir ją lydėjusias palankias aplinkybes prisiminė E. Vadoklis.

Pavojingas startas

Vyras pusantrų metų praleido ligonio patale. Tačiau jam buvo taikoma aktyvi reabilitacija, gyvybingumą palaikė ir jo paties nusistatymas – tikėjimas, kad gyvenimą ir kūną įmanoma sulipdyti iš šukių.

„Atrodė, viskas gali sugrįžti į savo vietas. Bet, kaip sako psichologai, buvo per aukštas, per greitas startas, per daug norėjau. Iš karto grįžau į renginius. Per tą sunkų gydymosi laikotarpį sulaukiau daug gerumo, todėl norėjau kuo greičiau visiems dosniai atsidėkoti“, – apie buvusį optimizmą pasakojo E. Vadoklis.

Tačiau pakiliai ir atkakliai lipdytas gyvenimas vėl ėmė skilinėti ir dabar E. Vadokliui atrodo, kad jis tiesiog taškosi į šipulius.

Bene rimčiausią sukrėtimą patyrė, kai viename renginyje teko palikti sceną ir užleisti vietą kolegai.

Nors, kaip sakoma, rytojus nei vienam nėra pažadėtas, bet jis ateina ir mes nežinome, ką jis atneš – gal širdies smūgį, o gal didelę laimę.

Prasidėjo atkritimas

Pasakodamas, kaip ir kodėl tai įvyko, jis prisiminė kai kurias savo fizinės reabilitacijos aplinkybes.

E. Vadoklis pabrėžė iki šiol esantis labai dėkingas profesionaliems ir atsakingiems medikams. Tačiau, anot pašnekovo, kai kas jo fizinėje reabilitacijoje galimai buvo padaryta atmestinai.

„Kai kas – kaip baltais siūlais siūta. Kad ir nauji dantys – implantai. Jie sulūžo, ėmė tiesiog byrėti. Užklupo skausmas. Tai prisidėjo ir prie to, kad netekau darbo. Kadangi dirbau renginių organizatoriumi ir vedėju, tai nepraėjo be padarinių, nes su tokia šypsena, kai neturi dantų, renginių nepravesi. Vėl atsirado psichologinė įtampa, nepasitikėjimas“, – apie gniuždančias aplinkybes pasakojo vyras.

Jo tvirtinimu, prasidėjo tarsi riedėjimas atgal – atkritimas. Situacija nuolat blogėjo.

„Paskutinis renginys, į kurį pakvietė, buvo labai sudėtingas ir fiziškai, ir emociškai, nes tokios būklės negali grįžti į sceną ir daryti viską taip, kaip iki šiol darei. Renginys nepavyko. Man jau iš karto buvo paruoštas rezervas. Kolegos baigė tą renginį. Tada atsidūriau psichiatrijos ligoninėje. Psichologinė mano būklė buvo nestabili, nustatytas adaptacijos sutrikimas“, – neslėpė pašnekovas.

Pasijuto žuvyte

Sceną kaip savo prigimties ir sugebėjimų stichiją jaučiantis E. Vadoklis suprato, kad ima prarasti sceninio pasitikėjimo jausmą, neberanda reikalingos emocijos, žodžių, sceninės išraiškos. Tai ėmė kelti nerimą, baimę.

„Pasijutau kaip maža žuvytė mažame akvariume. Pajutau, kad viską, ką darau, reikia daryti ne taip. Supratau, kad kalbėdamas scenoje nepataikau, varau pro šalį, kad niekas nesuveikia. Buvau įpratęs prie didelių ir dažnai vykstančių renginių, bet viskas susiaurėjo iki mažytės, beveik uždaros erdvės. Pasijutau tarsi kokioje centrifugoje, kuri mane traukia vis gilyn, o aš – tik maža žuvelė po stiklu“, – skaudžiais išgyvenimais dalijosi kritiniame gyvenimo tarpsnyje atsidūręs pašnekovas.

Pasak jo, žlugdančių aplinkybių vis daugėjo, centrifuga sukosi vis greičiau. Tada atsirado alkoholis.

„To neslepiu. Išeidavau į miestą, įkaldavau alaus. Mažais kiekiais. Gana tankiai. Tikrai nepiktnaudžiavau. Bet, kaip aiškina gydytojai, tai nesuderinama su mano vaistais, kurių turiu daug vartoti, ir su mano psichologine būsena“, – paaiškino E. Vadoklis.

Be pastogės

Ilgainiui viskas gerokai komplikavosi ir E. Vadoklis pajuto, kad visos durys prieš jį uždarytos.

„Tada priėjau prie visiškos nežinios – pirmą kartą per 33 metus. Visiems atrodė, kad aš pastaruosius metus gyvenau nedorą gyvenimą. Tiesiog visi nusisuko, galvojo, kad krytis iš ketvirto aukšto buvo linksmybių padarinys. Nors taip visiškai nėra“, – patikino jis.

Situacija dar labiau dramatizavosi, kai prarado butą, kuriame laikinai gyveno.

„Jis priklauso draugei, kuri gyveno užsienyje. Ją užklupo nelaimės, tada grįžo ir išprašė iš namų“, – apgailestavo E. Vadoklis.

Ant kranto

Dabar jis yra benamis. Glaudžiasi bet kur. Pastarosiomis dienomis nakvoja automobilyje šalia Nemuno esančioje atokioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Užmiega paryčiais, nubunda apie aštuntą ryto.

„Vasarą gyventi automobilyje nėra taip baisu. Ne karas. Bet toks gyvenimas pjauna per emocijas, kurios dabar labai jautrios, todėl nuotaika – nepavydėtina“, – atskleidė E. Vadoklis, tikintis, kad ras jėgų suvaldyti iš vėžių slystantį gyvenimą.

„Anksčiau daug dirbdavau su savimi, su savo kūnu, o dabar tik laukiu“, – sakė jis.

Gerokai vargina blogėjanti fizinė sveikata – tinsta koja, nelengva stovėti, vaikščioti.

„Bet fizinės būklės apleisti negalima, nes pokyčiai gali būti negrįžtami, todėl nuolat reikia mankštintis, reikia kineziterapijos. Deja, gyvenimas automobilyje ir tvarkingas režimas – nesuderinami“, – apgailestavo renginių vedėjas.

Tenka susitaikyti

Dabar jo pragyvenimo šaltinis – metams paskirta neįgalumo pensija, kurios terminas baigiasi.

„Lankausi pas gydytojus, einu kryžiaus kelius, kad ta pensija būtų pratęsta“, – sakė kritinėje situacijoje atsidūręs vyras.

Vasarą gyventi automobilyje nėra taip baisu. Ne karas. Bet toks gyvenimas pjauna per emocijas.

Ieškodamas nakvynės jis aplankė vietas, į kurias beldžiamasi tik paskutiniu atveju.

„Bandžiau eiti į socialinį būstą, nakvynės namus, bet viskas perpildyta, o kitur guldo tik neblaivius. Kadangi atvykau blaivus, nepriėmė. Paskui grįžau į psichiatrijos ligoninę. Paguldė, per naktį palaikė ir vėl išleido. Dabar neturiu nei kur prisiglausti, nei kur dirbti. Viskas sudužo į šipulius. Sėdžiu automobilyje, žiūriu į tekantį vandenį ir nieko nesugalvoju“, – prisipažino pašnekovas.

Jis suprato, kad namų neturintiems žmonėms labai trūksta nakvynės vietų.

„Tokių žmonių dabar Lietuvoje ir Kaune yra daug. Vaizdas tuose namuose, aišku, nykus, ne toks, prie kokių esu pratęs. Bet susitaikiau su tuo, kad galiu atsidurti ir tokioje aplinkoje“, – apie netikėtai praplėstas patirtis pasakojo pašnekovas.

Tiki: renginių vedėjas E. Vadoklis neabejoja, kad neprarado formos, kuri jam leido puikiai jaustis didelių renginių scenose. (Edgaro Cickevičiaus nuotr.)

Šauniausias moksleivis

E. Vadoklis yra baigęs Kauno Milikonių mokyklą. Antroje klasėje gavo šauniausio moksleivio diplomą. Tai buvo pirmas pasiekimas scenoje, anot jo, nulėmęs pagrindinės gyvenimo veiklos pasirinkimą.

„Teko mokytis statybos inžinerijos, nes to norėjo tėvai, kuriems mano potraukis scenai buvo nepriimtinas. Vytauto Didžiojo universitete studijuoju kūrybines industrijas. Po traumos strategavau ir galvojau: prodiusuosiu renginius ir taip liksiu šalia scenos“, – sakė E. Vadoklis.

Dabar jis jaučiasi sutrikęs, riedantis į nuokalnę, matantis bedugnę ir ieškantis rankos, į kurią būtų galima įsikibti.

Lūkesčiai – paprasti

„Naują gyvenimą įsivaizduoju naujoje vietoje, nauju laiku, su nauju darbu. Gebėjimų tikrai turiu, gal tik forma prasta, bet ją galima susigrąžinti“, – neabejoja E. Vadoklis.

Jis užsiminė gavęs pasiūlymą iš mažo miestelio, tačiau sprendimas dar nepriimtas.

„Gavau ir darbo, ir gyvenimo pasiūlymą. Veikla bus nuo mažesnių apimčių. Kol kas mano namai bus automobilis, kuprinė – pagalvė“, – kalbėjo pašnekovas.

Anot pašnekovo, jo lūkesčiai yra paprasti ir kiekvienam suprantami.

„Man svarbu užsiimti mėgstama veikla ir turėti nuolatinių pajamų“, – sakė E.Vadoklis.

Prašo paremti

E. Vadoklis savo fesbuko paskyroje prašo paramos. Paskyroje rašoma:

„Dabar, išleistas iš psichiatrijos skyriaus, neturiu nei namų, nei pinigų, nei sausų drabužių. Taip atrodo kelionės ATGAL savęs link rezultatas. Atsiprašau, jei ką nuvyliau.

Jei kas nors padėtumėte sulaukti ryto, prisiekiu visą gautą gerumą gerumu ir išdalyti...

Pripažįstu, kad SIRGAU. Psichologinė mano būklė nebuvo stabili, man nustatytas adaptacijos sutrikimas. Pažadu jį ĮVEIKTI.

Iki tol... prašau truputį pamilti tokį. Kitokį. Tikiu. Visus mus myliu.

LT897300010111000404

Swedbank

PARAMOS GAVĖJAS: Edvinas Vadoklis

PASKIRTIS: Parama

Kas ieškosit manęs, tas surasit.

P. S. Ačiū, kas padėjote ištverti pastarąsias dienas.“