Penkiskart geriausias mūsų šalies futbolininkas, Europos futbolo klubų Čempionų lygos ir Europos taurės laimėtojas Edgaras Jankauskas mano, kad po kartų kaitos Lietuvos rinktinės laukia krizė, bet tikisi, kad ji neužsitęs.
„Mūsų problema – beveik nėra sąlygų futbolui. Esame, ko gero, vienintelė šalis Europoje, neturinti šiuolaikinio stadiono. Netgi Afrikoje padėtis geresnė“, – interviu Rusijos sporto dienraščiui „Sport-Express“ sakė E.Jankauskas, per savo karjerą atstovavęs Europos ir JAV klubams, o šiuo metu dirbantis Maskvos „Lokomotiv“ ekipos vyriausiojo trenerio Jose Couceiro padėjėju.

– Lietuvos futbolo rinktinėje – Jankausko, Šembero, Danilevičiaus kartos saulėlydis. Ar yra pamaina? – paklausė „Sport-Express“ E.Jankausko.
– Tikiuosi, kad yra. Rinktinei tikriausiai gresia nuosmukis ir privalėsime jį atlaikyti. Kita vertus, argi galima iš nacionalinės komandos reikalauti kelialapių į pasaulio ir Europos čempionatų finalo turnyrus, jeigu vaikai neturi kur žaisti futbolą?

– O stadionas Kaune?
– Anoks ten stadionas... Tik pavadinimas. Vilniuje, šalia senojo „Žalgirio“ stadiono, yra aikštė, vadinama „Marakana“. Po ją ir aš, būdamas vaikas, bėgiojau. Per daugiau nei dvidešimt metų niekas nepasikeitė! Šalyje pastatytas vos vienas maniežas. Žiūriu į kaimynus – ir skaudu. Vien suomių mieste Turku, kur neseniai išvyko žaisti mano sūnus, 18 aikščių. Mažutėlėje Belgijoje kiekvienas kaimas turi po stadioną. Nejaugi Lietuvoje nėra laisvos žemės? Man regis, šiuo metu mūsų šalyje futbolas niekam neįdomus.

– Ar tapus treneriu sunku savyje nugalėti futbolo žaidėją?
– Per savo gyvenimą sutikau daug ir skirtingų trenerių, iš kiekvieno stengiausi perimti tik tai, kas geriausia, bet ne iš karto suvokiau, kokia šios profesijos savybė – sudėtingiausia. Žaidėjui reikia galvoti tik apie save, o treneriui – apie visą komandą. Vienuolika – aikštėje, septyni – ant atsarginių suolelio, dar šeši – tribūnoje, ir kiekvieną iš jų privalai prisiminti bei teisingai paskirstyti prioritetus. Tas, kuris šiandien – tvirtas atsarginis, rytoj stos prieš varžovo smūgį ir apgins vartus. Tad pasirinkimo kaina – labai didelė. Po ilgos žaidėjo karjeros, kai atsakai tik už save, nelengva prisitaikyti prie naujo režimo.

– Ką pagalvojote, kai pirmą kartą susitikote su Jose Mourinho?
– Pamaniau: koks jaunas! Tada, kai tapau „FC Porto“ žaidėju, jis jei neklystu, nebuvo nė keturiasdešimties. Pasakė, kad mane gerai pažįsta ir džiaugiasi matydamas savo komandoje. Patarė nesikrimsti dėl to, kad teko palikti „Benficą“ ir kad pablogės santykiai su šio klubo sirgaliais. Esą tai – futbolo dalis. Iškart atkreipiau dėmesį, kad jis – labai pasitikintis savimi. Tuo užsikrėtė ir žaidėjai.

– Ar jis ir anksčiau buvo prieštaringai vertinama asmenybė?
– Iš pradžių Jose batalijos su žurnalistais ir kolegomis nepasiekdavo aukščiausios įtampos, bet viskas kasmet keitėsi. Gali būti, kad aštrios žodžių dvikovos su oponentais, netgi sąmoningai išprovokuojamos, yra jo tam tikras savigynos būdas.

– Tebesaugote jo raštelius?
– Taip, kažkur esu padėjęs. Prieš rungtynes kiekvienas žaidėjas  gaudavo specialios informacijos, kurią parengdavo J.Mourinho. Man, puolėjui, – apie varžovų gynybos privalumus ir trūkumus, vartininkams – apie priešininkų puolėjus. Tais laikais tai buvo naujovė – kad treneris rūpinosi ne vien visa komanda, bet ir kiekvienu žaidėju atskirai. Dabar toks metodas – įprastas dalykas.

– Ko jus išmokė Amerika?
– Tai buvo gera patirtis. Ten kiekvienas – už save. Per dvejus metus, praleistus JAV, nesusidraugavau nė su vienu amerikiečiu. Ten – kitokia gyvenimo filosofija, ji man paliko labai keistų prisiminimų.

– Ar per savo karjerą esate sulaukęs pasiūlymų už atlygį sužaisti sutartas rungtynes?
– Manęs asmeniškai niekas niekada neprašė parduoti rungtynių. Girdėjau kalbų, kad susitarimų būdavo. Kažkuris žaidėjas nepataikydavo į kamuolį – ir prasidėdavo: va, šitas pardavė. Rusijoje tokių kaltinimų pasipildavo vos ne po kiekvieno mačo, tai – tartum paranoja, bet