Kęstutis Kemzūra visa galva pasinėręs į Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“ komandą.

Šlovės minutes, patirtas pasaulio krepšinio čempionate, Lietuvos rinktinės treneriui dažniausiai primena tik žiniasklaida.

Rusijos žurnalistai džiūgauja, kad taip stipriai reitingus pakėlęs krepšinio treneris iš Lietuvos K.Kemzūra dirba jų šalyje. Jiems iki šiol aktuali tema, kaip be garsiausių šalies krepšininkų pasaulio čempionate žaidusi Lietuvos rinktinė sugebėjo iškovoti bronzos medalius.

„Nezavisimaja sportivnaja gazeta“ pateikė išskirtinį interviu su K.Kemzūra. Pokalbis vyko apie viską – jo treniruojamą „Lokomotiv-Kuban“ komandą, Lietuvos rinktinę ir kitas pasaulio čempionato komandas ir užkulisius. Pateikiame įdomiausias interviu ištraukas.

- Treneri, kokia dabar jūsų būsena? Ko daugiau – tuštumos po didžiulio turnyro ar svaigulio, kad užlipote ant pasaulio čempionato garbės pakylos?

- To triumfo aš jau beveik neprisimenu. Dabar mano mintys – „Lokomotyvo“ komandoje. Nors kai žurnalistai primena apie būtas pergales, sielą, aišku, tai šildo. Tačiau dabar reikia labai daug dirbti, kad pradėtų žaisti ir ši mano komanda.

- Niekas krepšinio pasaulyje nesitikėjo, kad Lietuva be daugybės lyderių sugebės tiek pasiekti. Ar jums tai taip pat buvo siurprizas, o galbūt širdies gilumoje kažko panašaus ir tikėjotės?

- Neapsimetinėsiu – visiems mums tai buvo malonus siurprizas. Mes pajutome, kad galime daug, tik tada, kai prasibrovėme į ketvirtfinalį. Pergalė aštuntfinalyje su kinais priartino mus prie svajonės. Būtų buvę kvaila tuo nepasinaudoti ar bent jau nepabandyti.

- Kurias rungtynes pavadintumėte psichologinio lūžio maču? Spėju, jas sužaidėte dar iki atkrintamųjų varžybų?

- Visiškai teisingai. Tokiomis pavadinčiau rungtynes su ispanais grupės turnyre: pergalė prieš tuo metu veikiančius pasaulio čempionus pridėjo ir džiaugsmo, ir pasitikėjimo savimi. Maža viltis sukelti šurmulį pasaulio čempionate įsižiebė jau tada, bet mes vis tiek kaupdavomės tik kiekvienoms kitoms rungtynėms. Kai kur mums pasisekė, kai kur išplėšėme, o kai kur – pavogėme pergalę, bet žaidėme rungtynes po rungtynių, o pozityvi dinamika buvo išsaugota.

- Jūsų grupę daugelis specialistų vadino mirtininkų. Lietuvių užimta pirmoji vieta joje, palikus už nugaros Ispaniją, Prancūziją, Naująją Zelandiją tapo tikra sensacija.

- Tai mums buvo didžiulis psichologinis postūmis. Atvykome į Turkiją kaip neaiškūs varžovai ir staiga tapome kone stipriausios grupės lyderiais. Beje, antrojo plano didvyrių statusas, kurį mūsų rinktinė turėjo prieš pasaulio čempionatą, kažkiek mums ir padėjo.

- Jautėte mažesnį spaudimą?

- Būtent. Milžiniška atsakomybė ir taip slėgė, todėl papildomas psichologinis krūvis galėjo ir sulaužyti komandą. Tuo labiau lengvų rungtynių nebuvo. Nė vienų. Sunku buvo žaisti ir su Kanada, ir su Naująja Zelandija.

- Susidarė įspūdis, kad ketvirtfinalį su Argentina žaidėte be jokios įtampos. Sutinkate?

- Galbūt. Bet svarbiau, mano manymu, yra tai, kad pasirinkome teisingą žaidimo planą. Jis buvo paremtas agresyviu žaidimu ir dideliu tempu. Mūsų pranašumas buvo ilgesnis atsarginių suolas, todėl pasistengėme varžovus nualinti. Ir, suprantama, didžiulį dėmesį skyrėme argentiniečių lyderiams – Luisui Scolai ir Pablui Prigioniui. Tai, kad pavyko juos uždengti, didžiausias nuopelnas priklauso Robertui Javtokui. Nors puikiai žaidė absoliučiai visi.

- Ko pritrūko jūsų komandai, kad nugalėtų ir JAV rinktinę?

- Tikėjimo, kad galime juos įveikti. Be tikėjimo visada esi pasmerktas. Be to, amerikiečiai labai gerai sužaidė prieš Liną Kleizą. O kur trumpa, ten trūksta. Tada pradedi nepataikyti, neatkovoji kamuolio, nesiseka atlikti derinių ir pajunti, kad viskas atsisuka prieš tave.

- Anksčiau amerikiečių jėga būdavo individualūs jų superžvaigždžių sugebėjimai. Tačiau dabar jie buvo priversti žaisti komandinį krepšinį. Ar galima sakyti, kad Mike‘as Krzyzewskis pakeitė koncepciją?

- Pasikeitė sudėtis, o su ja – ir koncepcija. Ji tiesiog negalėjo likti tokia pati kaip anksčiau. Vis dėlto negalima sakyti, kad dabartinėje JAV rinktinėje nėra superžvaigždžių. Didžiulį vaidmenį siekiant galutinės pergalės atliko Kevinas Durantas: jis žaidžia, regis, paprastą krepšinį, bet kaip jį sustabdyti? Varžovas apsunkina jo užduotis atakuojant iki maksimumo, bet jis vis tiek pataiko. Ir kaip prieš tokį žaidėją gintis?

- Didžiulį rezonansą pasaulio čempionate sukėlė Rusijos ir Graikijos dvikova. Daugelis įsitikinę, kad graikai šį mačą pralaimėjo specialiai, kad aštuntfinalyje išvengtų susitikimo su ispanais...

- Šių rungtynių nemačiau, bet atgarsius girdėjau. Žinote, ką pasakysiu? Man labai gerai žinomas Graikijos rinktinę treniravęs Jonas Kazlauskas – vienas mano mokytojų. Esu įsitikinęs, kad jis pats niekada tam nesiryžtų. Bet juk žinote, kad jo komanda buvo labai patyrusi. Kaip aš mėgstu sakyti – per daug trenerių aikštėje. Tie vaikinai patys viską puikiai suprato... Ir viską padarė. J.Kazlauskas tapo situacijos įkaitu: jeigu būtų išleidęs jaunus žaidėjus, visi jį apkaltintų, o dabar senoji gvardija padarė tai, ką padarė.