Lietuvos rinktinės kapitonas Robertas Javtokas viso čempionato metu žaidė skaudančiomis kojomis. Tačiau jis ir dar kartą nedvejodamas elgtųsi taip pat.

- Robertai, kokios emocijos užplūdo laimėjus Pasaulio čemoionato bronzą?

- Norėjosi dar daugiau, bet džiaugiamės ir tuo, ką iškovojome. Šiandien į aikštę išėjome kovoti dar labiau užsidegę. Ar suvokiame, ką padarėme? Dabar rūbinėje plūsta tokios emocijos, kad tas suvokimas, manau, ateis vėliau – sezono metu, kitais metais. Jeigu tuos medalius laimėtume kasmet, to gal nejaustume. Bet kai tai būna retai, o kai kam – gal net vieną kartą gyvenime, tai tyra nuostabu.

-  Ar po rungtynių kapitonas tarė žodį komandai?

- Nebuvo žodžių. Treneris pasakė žodį, man neliko vietos (juokiasi).

- Kaip vertini komandos jaunimą?

-  Nuostabus jaunimas, iš vidaus jautėsi, kad jie ne tik nori laimėti, bet turi ir protą, ir sugebėjimus. Juk jie žaidžia Eurolygos komandose ir yra tarp savo komandų lyderių. Rinktinėje žaidė pajėgūs, galingi krepšininkai. Labai norėčiau padėkoti treneriui K.Kemzūrai. Pirmiausia jis mus įtikino, kad mes galime tai padaryti. Prieš kiekvieną mačą jis mums filmų ištraukas rodydavo, kad mus labiau užvestų. Filmuose būdavo tokios frazės, posakiai, pavyzdžiui, atimti viską, nepalikti nieko. Tai mums tikrai padėjo. Išeidavome pašiurpę. Jis pabudindavo mumyse žvėris ir išleisdavo juos į aikštę. Jo darbas – auksinis.

- Toks trenerio metodas jums buvo naujas?

-  Naujas. Bet mums tai padėjo. Mes net nenorėdami tas frazes įsimindavome, net aikštėje pavartodavome.

-  Po kiekvienų rungtynių tavo čiurnos vis labiau tino, bet pats žaidei vis geriau. Kaip tai pavykdavo?

-  Nebuvo jokio didvyriškumo. Ir Sabonis, ir Marčiulionis žaidė su skausmais, atsimenu ir Mindaugą Žukauską, kai žaidė su tokia koja, kuri atrodė kaip kaladė. Rinktinėje nėra laiko ir vietos galvoti apie skausmą. Šiame čempionate abu kojas palikau, bet dėl tokio medalio verta buvo. Jeigu reikėtų rinktis iš naujo, sutikčiau su tuo pačiu – likti be čiurnų, bet iškovoti medalį. Manau, greitai išgysiu. Buvau dešimt metų nepatyręs čiurnų traumų, o šiame čempionate – tris kartus ją išsinarinau. Bet komandoje nesijautė trūkumo, jeigu kas nors būdavo iškritę, kovėmės visi ir atidavėme viską, kad pasiektume tai.

-  O ką tau komandos gydytojai padarė, kai mače su serbais išsivedė į rūbinę, o po to vėl grįžai į aikštę?

- Mūsų gydytojai – labai geri. Suleido vaistus, užblokavo koją ir skausmo beveik nejauti. Iš tikrųjų mūsų daktarai Rimtautas Gudas ir Vytenis Trumpickas padarė viską dėl mūsų. Ir aš, ir Simas žaidė mėlyna koja, buvo raumuo įtrūkęs. Visi turėjome problemų, bet jie padarė viską, kad galėtume kovoti.

-  Ar Valensijos klubas nepareikš pretenzijų, kad žaidi traumuotas?

-  Žinote, jeigu man reikėtų rinktis, žaisti už klubą ar rinktinę, manau, aš pasirinkčiau rinktinę. Nuvažiavęs į klubą aš atiduosiu visas jėgas jam. Išsigydysiu iki sezono pradžios, čia nėra lūžiai.

- Kam norėtum labiausiai padėkoti už pergalę?

-  Sirgaliams pirmiausia. Ji mums pridėdavo jėgos kovoti. Kai matai, ką Lietuva dėl tavęs daro, kad užrašas ant marškinėlių nėra vien užrašas, kad tai įaugę į kraują, kaip jie atvažiuoja mūsų palaikyti į viešbutį... Noriu visiems jiems paskirti pergalę. Atvažiuoja su būgnais, pasiruošę, o visa tai juk daug kainuoja. Tegul kas nors pasako, ar dar kas nors turi sirgalius.

- Esi vyriausias komandos žaidėjas. Ar pamokysi jaunimą, kaip reikia švęsti?

- Nesu didelis šventėjas (juokiasi). Manau, visi atšvęs taip, kaip kam atrodo reikalinga, nes tuoj išsiskirstysime iki kitų metų. Bet ne šventime esmė – esmė, kad mes laimėjome medalius ir įrodėme sau, visiems, parodėme pasauliui, ką galime.

-  Tave tribūnose fantastiškai palaikė žmona. Ar kartais spėdavai pamatyti ją ir pajusti jos palaikymą?

-  Vienu metu pagalvojau, kad tik ją ir rodo tame ekrane (juokiasi). Labai dažnai ją mačiau, gal buvau išpirkęs jai reklamą? Iš tiesų žmona mane labai palaiko. Ir ne tik ji – brolis, tėvai, draugai. Visada jutau juos.