Kuršių nerijos įrašymo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą 20-mečiui dedikuotoje „Dorėje“, kaip pratarmėje rašo šio leidinio sudarytoja ir redaktorė Raimonda Ravaitytė – Meyer, žadinama kultūrinė atmintis, kalbama apie vertybes bei paskatas – pirmiausia jas suvokti, o paskui pasijusti atsakingam už jų išsaugojimą.

Apie savitą neringišką architektūrą, neįtikėtiną Neringos transformaciją sovietmečiu – iš žvejų kolūkių į prestižinį kurortą „Dorėje“ pasakoja architektūros istorikė prof. dr. Marija Drėmaitė, kurios tyrinėjimus inspiravo knyga „Neringa. Architektūros gidas“, tapusi tikra metų sensacija.

Kartografą klaipėdietį Remigijų Sereiką, 20 metų laukto „Vadovo po Kuršių neriją“ autorių, „Dorėje“ kalbina debiutuojanti autorė – filologė, literatė Nidoje gyvenanti Edita Norkevičiūtė, almanacho puslapiuose prisistatanti ir kaip eseistė. Šią knygą istorikė doc. dr. N. Strakauskaitė įvertino kaip labai patikimą, o didžiausia leidinio vertybė – istorinių žemėlapių gausa.

Žurnalistė Jūratė Mičiulienė, remdamasi šimtametės archeologės hab. dr. Rimutės Rimantienės atsiminimais, perteikia didžiųjų Nidos atradimų naratyvą. R. Rimantienės senovės Nidos gyvenvietės moksliniai tyrinėjimai yra sulaukę didžiulio jaunosios kartos susidomėjimo, o neringiškiai mokslininkę pagerbė įteikdami 12-ąją Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premiją.

Šių metų „Dorė“ nagrinėja ir dvi labai aktualias kultūrinio kraštovaizdžio temas. Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorės pavaduotoja Lina Dikšaitė apžvelgia kelių šimtų metų tikslingą miškininkų ir kopų želdintojų veiklą, suformavusią šiandieninį Kuršių nerijos kraštovaizdį. Ypač vertinga autorės surinkta ir mažai kam girdėta sovietmečio miškotvarkos istorija: jei būtų įgyvendintas pirmasis pokario 15 metų planas, Neringa būtų likusi be pustomų baltųjų kopų!

Neringos muziejų edukatorė Edita Anglickaitė - Beržinskienė savo publikacijoje pagrindžia, kodėl tik dabar Kuršių marių burvalčių vėtrungių gamyba tapo Lietuvos kultūros paveldo vertybė. O fotografijos istorikas Dainius Junevičius rašo, kaip gimė Tilžės fotografo Roberto Minzloffo stereokopinių fotografijų knyga. Šių retų nuotraukų kopijas beveik du dešimtmečius saugojo Liudviko Rėzos kultūros centras.

Neringos priešgaisrinės saugos 60-mečiui skirtas žurnalistės, nuolatinės „Dorės“ autorės Astos Jankauskienės straipsnis, nukeliantis į 1960-uosius, kai Nidoje buvo įkurta pirmoji gaisrinė.

Publikacijos vertę sustiprina pirmojo Neringos gaisrininko Juozo Radzevičiaus prisiminimai, jo asmeninio albumo nuotraukos.

Kūrėjams skirtose skiltyse pristatome Neringos mero premijos nominantą tituluočiausią šių dienų Nidoje gyvenantį fotomenininką Kazimierą Mizgirį (menotyrininkės Danguolės Ruškienės pasakojimas). K.Mizgirio nerijos smėlynų fotografija puošia leidinio viršelį. Po pertraukos į „Dorę“ sugrįžta originalioji literatūra: spausdinamos Lauryno Katkaus ir Editos Norkevičiūtės esė ir Edmindo Atkočiūno eilėraščiai.

Menotyrininkės Irmantės Šarakauskienės publikacija nukelia į nedaugelio pamatytą, dar šiuo metu Kauno paveikslų galerijoje veikiančią parodą „Tarp dangaus ir jūros II: Kuršių nerija sovietmečio Lietuvos dailininkų kūriniuose“. Tai – pirmoji išsami tokio masto, per 140 kūrinių eksponuojanti paroda ir ją „Dorėje” apžvelgianti publikacija leidžia iš menininko perspektyvos pažvelgti į sovietmečio Kuršių neriją.

Kultūros metų apžvalgoje – skulptorės Aušros Jasiukevičiūtės atsakymai į tris „Dorės“ sudarytojos ir redaktorės Raimondos Ravaitytės – Meyer klausimus: kodėl buvo sulaužytas dar vienas tabu ir Naglių gamtiniame rezervate pastatyti antkapiniai paminklai – krikštai? Atviras skulptorės pasisakymas leis mums suprasti, kaip gimsta vienos ar kitos iniciatyvos.

Kultūros almanachas „Dorė“ leidžiamas nuo 2010 m., pradžioje kas dveji, dabar – kasmet, kalendorinių metų gale. Leidėjas – Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešoji biblioteka.