Liko už borto

"Tie, kurie mane išties artimai pažįsta, nenustebo, nes žino, kokia aš galiu būti", – sako pašnekovė.

Tuo metu Zochos vaidmuo visai neseniai rampos šviesą išvydusiame Oskaro Koršunovo pastatyme aktorei suteikė galimybę atsiskleisti daugeliui netikėtu amplua.

"Daug kas manęs klausia, kaip aš sukūriau tą savo Zochą, o aš atsakau, kad iki šiol tiesiog neturėjau progos scenoje parodyti save taip įvairiapusiai. Nes dažniausiai vaidmenys turi vienokią ar kitokią liniją. Apskritai man tai turbūt sudėtingiausias, dramatiškiausias ir brangiausias vaidmuo per mano 24 metų teatrinį gyvenimą, – svarstė pašnekovė. – Dar niekada neteko kurti vaidmens nuo mergaitės iki brandžios moters. Tai labai plati amplitudė. Ir kaip aktorei nepaprastai didelė dovana, nes aš galiu būti įvairi. Keistis, tapti vis kitokia."

Suprantu, kad lįsti į apatinius įdomiau, nes tada ir skaitomumas ar žiūrimumas didesnis. Bet būtų keista, kad tiek kartų gavusi per galvą, daryčiau tą patį.

Vitališka, begaliniai mylinti gyvenimą, išmintinga ir netgi kritiškiausiose situacijose randanti išeitį – tokiomis akimis savo heroję regi Eglė.

"Man patinka jos požiūris. Aš pamilau šį personažą. Galbūt ir todėl, kad tarp mūsų įžvelgiu tam tikrų paralelių – kovoti už save, nenuleisti rankų. Jei man neduoda vaidmenų, aš pati sau juos susirandu", – šypteli pašnekovė.

Eglė atvirai kalba apie skaudžią pastarojo meto profesinę patirtį.

"Po atnaujinto teatro atidarymo mes beveik nebeturime darbo – pirmiausia kalbu apie moteris. Ir tai sakau atsakingai. Pradėkime nuo to, kad "Karalienėje Luizėje" pagrindinis vaidmuo teko ne mūsų teatro aktorei. Gink Dieve, neturiu nieko prieš nuostabią aktorę Ingą Jankauskaitę, bet to pirmojo pasirodymo laukėme devynerius metus. Kiek aktorių mirė, kiek išėjo į kitus teatrus. O tie, kurie liko, liko už borto. Nes stovi kampe, neištari nė žodžio, tavo vaidmuo – panešti kėdę", – ironizavo pašnekovė.

"Kaip aktorius gali gyventi be scenos? Žinoma, kad norime ir užsidirbti, ir būti įvertinti, bet svarbiausia – trokštame save realizuoti. Juo labiau mano amžiuje, kai esi jau brandus, turi ką pasakyti žiūrovui, bet sykiu ir kupinas jėgų, gražiausiame savo teatriniame amžiuje, kai tavo laikas skleistis", – sako aktorė.

Šeima: brangiausi Eglės vyrai – Elijas ir Jokūbas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Antonija subrandino Zochą

Tačiau, kaip tikina pašnekovė, į šią situaciją ji žvelgia filosofiškai.

"Gyvenimas yra toks. Ir visiškai nenoriu, jog tai nuskambėtų taip, tarsi aš skundžiuosi. Man nieko nėra blogiau, kad manęs gailėtųsi", – teigia Eglė.

Tad penktus metus kolegijos studentams scenos kalbą, vaidybą bei režisūros pagrindus dėstanti aktorė surado būdų, kaip save papildomai realizuoti ir scenoje.

Antai su džiazo virtuozu Vytautu Labučiu prieš bemaž ketverius metus Eglė pristatė poezijos ir muzikos vakarą "Jausmų džiazas".

"Maniau, tai bus vienkartinė, mano 20-mečio scenoje progai skirta programa. Tačiau mus ėmė kviestis į įvairius miestus – šiandien jau apvažinėjome turbūt visą Lietuvą. Pati dėlioju repertuarą, programa nuolat keičiasi. Sulaukiame labai daug gražių atsiliepimų, tad man šis projektas suteikia begalinio džiaugsmo. Ir duoda sceną, nes aš be jos kaip aktorė tiesiog degraduočiau", – pripažino pašnekovė.

Dar vienas sėkmingas Eglės darbas – Arvydo Lebeliūno režisuotame spektaklyje "Santuoka be įsipareigojimų", kuriame ji vaidina drauge su kolega Ramūnu Šimukausku.

"Spektaklis gyvuoja apie devynerius metus, ir mes jį suvaidinome jau kokius 150 kartų. Tokio darbo Klaipėdos dramos teatre, kai esi scenoje nuo–iki, nebuvau turėjusi. Būtent per šį Antonijos vaidmenį aš išlaisvėjau – jei nebūčiau jo turėjusi, mano Zocha niekada nebūtų buvusi tokia, kokia yra šiandien", – neabejoja aktorė.

Tikėjimas: optimizmu ir gyvenimo džiaugsmu trykštanti E.Jackaitė prisipažįsta, jog "sustyguoti" gyvenimą jai padeda malda ir dvasinės praktikos. (Viktorijos Vaišvilaitės nuotr.)

Netelpanti į standartus

Simboliška, jog būtent už vaidmenį kitame O.Koršunovo pastatyme – spektaklyje "Pašaliniams draudžiama" – prieš trejetą metų Eglė už antraplanį vaidmenį buvo nominuota "Auksiniam scenos kryžiui".

Galbūt jau šįkart Zochos vaidmuo bus lemtingas? Kaip sako pati Eglė, apie tai ji nesvarstanti, nes tai tiesiog ne jos valioje.

"Tuo metu, kai buvau nominuota "Auksiniam scenos kryžiui", man daug kas sakė, jog mano vaidmuo buvo toks geras, kad net komisija negalėjo užsimerkti. Juk tik ne Jackaitė, nes aš nesu tipinė aktorė – pagal standartus tikra menininkė negali važinėti gera mašina, negali būti tokia veikli. Pas mus menininkas turi būti nevalgęs, nepritekliuje", – prakalbusi apie vis dar gajus stereotipus šypteli pašnekovė.

Eglė neneigia, jog materialinis gyvenimas jai – anaiptol ne paskutinėje vietoje.

"Jei sakyčiau kitaip, tikrai meluočiau. Galiu skraidyti padebesiais, bet kartu labai tvirtai stoviu ant žemės. Ir tai net ne mano pasirinkimas, tai atėjo iš vaikystės. Vis dėlto vaikui augti be mamos – didelis išbandymas, ir tas nesaugumo jausmas lydi visą gyvenimą. Tad man svarbi mano buitis, man svarbu, kad nieko netrūktų nei man, nei mano vaikams, – sako dviejų sūnų mama. – Žinoma, ne viskas matuojama pinigais, ir mano pačios veikla labai įvairialypė. Yra ir neatlygintinų dalykų, kai pati galiu pasakyti: ačiū, kad turėjau galimybę būti su jumis."

Negaliu sakyti, kad dabar jau esu tokia ar anokia. Esu visokia. Nes jei būtume angelai – visi seniai skraidytume danguje.

Purvui užsiaugino odą

Kaip pripažįsta Eglė, būtų taip pat kvaila teigti, jog tam tikros finansinės naudos neteikia būtent jos žinomumas – kuo labiau esi žinomas, tuo labiau esi geidžiamas įvairiuose renginiuose ir tuo aukštesni tavo honorarai.

Vis dėlto profesinėje veikloje tai aktorei neretai kiša koja.

"Na taip, esu spalvinga. Bet kažko prisigalvoti gali tik tie žmonės, kurie manęs asmeniškai nepažįsta. Režisieriai, būna, nori ne pažįstamo, ne televizinio veido, ne populiaraus žmogaus. Džiaugiuosi, kad O.Koršunovas to nesutapatina, jis žino mano aktorines galimybes, žino, kaip galiu suvaidinti", – kalbėjo jau ketvirtame šio režisieriaus spektaklyje vaidmenį sukūrusi klaipėdietė.

Eglė neneigia viešumoje pasirodžius informacijai apie save kartais paskaitanti internautų komentarus.

"Tačiau dėl negatyvių pasisakymų neišgyvenu, nes tik piktas ir nelaimingas žmogus gali turėti laiko ir noro taip rašyti apie jam nepažįstamą žmogų. Man labai patinka posakis – mesdamas purvą į kitą prisimink, kad tas purvas gali jo nepasiekti, o tavo rankos liks purvinos. Kas mane išties sužeidžia – tai žmonių meilė, gerumas, tam atsparumo neturiu. O piktiems dalykams esu užsigrūdinusi. Jei mane puola, nesiginu, palieku visus su tuo pačiu purvu – vadinkite, kaip norite, aš žinau, kokia ir kas aš esu", – dėsto klaipėdietė.

Kita vertus, teigia pašnekovė, šiandien ji nebėra toji E. Jackaitė, kuri į kairę ir dešinę dalija interviu bei atvirauja apie asmeninį gyvenimą.

"Esu nuoširdi ir atvira, tačiau jau išmokau pamoką, kad reikia labai pamatuoti, su kuo ir ką kalbi. Nebedalinu visiems iš eilės interviu, nebeinu į visas iš eilės televizijos laidas ir neįsileidžiu žurnalistų į savo namus. Ir kai man užduoda labai asmenišką klausimą, išmokau pasakyti – kitas klausimas. Suprantu, kad lįsti į apatinius įdomiau, nes tada ir skaitomumas ar žiūrimumas didesnis. Bet būtų keista, kad tiek kartų gavusi per galvą, daryčiau tą patį", – šypteli moteris.

Sėkmė: bendras darbas su kolega R. Šimukausku – nuotaikingas spektaklis "Santuoka be įsipareigojimų" gyvuoja jau devynerius metus. ("Sivakoff Photography" nuotr.)

Nesijaučia nelaistoma gėle

Kaip sako pati Eglė, šiandien patys svarbiausi vyrai jos gyvenime – du sūnūs: šiuo metu režisūros studijas Vilniuje kremtantis 24-erių Jokūbas bei jaunėlis 10-metis Elijas.

"Todėl niekada nesakau, kad mano santykiai nesusiklostė. Dar ir kaip susiklostė! Nes abu vaikai – iš nuostabios didelės meilės, o ne iš bėdos. O kad nesusiklostė standartinis šeimos modelis, čia jau kiti niuansai. Ir ar nuo to blogiau, ar geriau, kas gali pasakyti? – retoriškai klausia pašnekovė. – Kažkur skaičiau, kad tik labai stipri moteris gali sau leisti gyventi viena. Nes nemanau, kad kažkam kiltų abejonių, jog nesulaukiu dėmesio. Tačiau natūralu, kad yra ir tam tikra kartelė, ir supratimas, ko nenori, kas netenkina, ir kad turi galimybę leisti sau pagalvoti, kaip tau geriau, dėl ko šiandien ir nėra tų šeiminių saitų. Bet tai nereiškia, kad esu viena, kad neišgyvenu jausmų. Nes turbūt nuvysčiau kaip ta nelaistoma gėlė. Būčiau labai nelaiminga. O aš nesu nelaiminga."

Šiandien mano gyvenime – daugiau brandos, ramybės ir pilnatvės, prisipažįsta Eglė.

Vertė: Zochos vaidmenį spektaklyje "Mūsų klasė" aktorė vadina didžiule likimo dovana. ("Axe Photography" nuotr.)

"Žinoma, aš kiekvieną dieną – kelyje. Ir kiekviena diena – išbandymas. Negaliu sakyti, kad dabar jau esu tokia ar anokia. Esu visokia. Nes jei būtume angelai – visi seniai skraidytume danguje. Tačiau aš labai sau padedu. Turbūt jau aštuonerius metus visai nevartoju alkoholio. Atsisakiau mėsos. Ir esu maldoje. Turėjau daug dvasinių kelionių – Izraelis, Lurdas, man gera pagyventi ir Lietuvos vienuolynuose, dalyvauti tylos rekolekcijose. Va, visai neseniai sugrįžau iš dvasinių pratybų. Ne vienus metus bičiulės esame su vienuole Liucija. Branginu ir vertinu tai. Net Naujuosius metus kartu esame su ja pasitikusios. Tai mano prioritetai ir vertybės, o ne šventė dėl šventės. Žinoma, jei yra darbo ir žinau, kad iš to uždirbsiu, tai ir darau, nes taip reikia dėl geresnio mano vaikų gyvenimo. Bet jei esu laisva, pasidovanoju sau dovaną – tokį dvasinį SPA. Nes jis man labai reikalingas", – atvirauja pašnekovė.