Klaipėda tapo namais: su blogais žmonėmis čia susidurti neteko

Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekoje skaitytojus jau pustrečių metų pasitinka kasdien besišypsanti, su vos jaučiamu akcentu lietuviškai kalbanti ukrainietė Larysa Sydorenko. Gimtinę ir mėgstamą darbą Nikolajevo bibliotekoje privertė palikti jos tėvynę užpuolusi Rusijos kariuomenė. Tačiau ir svečioje šalyje, kuri pamažu tampa jos namais, moteris siekia būti naudinga.

Apie lietuvių kalbą

– Per tuos pustrečių metų Klaipėdoje jau turbūt kiek perpratote lietuvių kalbą?

– Niekada nemaniau, kad man teks mokytis dar vienos užsienio kalbos. Bet taip jau viskas susiklostė. Dirbu Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos Periodikos skyriuje, tad lietuvių kalba yra būtina. Kiek domėjausi, lietuvių kalba yra  viena iš penkių pačių sunkiausių kalbų pasaulyje. Lietuvių kalba labai skiriasi nuo ukrainiečių ir rusų. Tą patį sako ir mano tautiečiai, gyvenantys Klaipėdoje. Bet mes čia gyvename, todėl kalbą turime išmokti, kaip bebūtų. Tokios pozicijos laikiausi nuo pat pradžių, tuo mes išreiškiame ir savo pagarbą mus priėmusiai Lietuvai ir lietuviams. Buvo labai malonu, kai Ukrainos nepriklausomybės dieną praėjusį šeštadienį į Kijevą atvykusi Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė aikštėje į žmones kreipėsi ukrainietiškai. Kaip po viso to mes, čia gyvenantieji, galime nesimokyti lietuviškai?

– Ar kada nors buvo kokių vidinių nuojautų, kad teks gyventi kitoje šalyje?

– Tikrai ne. Nors čia vykau, kaip pati galvojau, tik laikinai pabūti, pagyventi tris keturis mėnesius, gal pusmetį, o gyvenu jau pustrečių metų. Labai džiaugiuosi, kad gyvenu būtent Klaipėdoje, o ypač, kad man pavyko rasti darbą pagal profesiją, pagal savo specialybę, tai yra gana retas dalykas tarp mano tautiečių. Man tai buvo tarsi aukštesnių jėgų dovana.

– Ar labai skiriasi bibliotekininko darbas Ukrainoje ir Lietuvoje?

– Kalbant apie šiuolaikinį bibliotekininką, jis šiais laikais turi būti universalus, tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje. Tai jau ne tas įprastas bibliotekininkas, kaip būdavo prieš kelis dešimtmečius, kuris tik paduodavo skaitytojui knygą, ir viskas. Dabar reikiamo leidinio, jei jo nėra bibliotekoje, tenka ieškoti internete duomenų bazėje, tenka padėti skaitytojams išsiųsti elektroninį laišką, jei reikia, padėti susivokti mobiliosiose programėlėse. Nuo bibliotekininko tam tikra prasme priklauso ir skaitytojų srautai pačioje bibliotekoje. Remdamasi savo darbo praktika Klaipėdoje, manau, kad lietuviai daugiau skaito knygų nei ukrainiečiai. Buvo duomenys, kad iki stambaus masto karo Ukrainoje knygas bibliotekoje skaitė apie 35 proc. gyventojų, dabar gal kiek daugiau. Tačiau Nikolajevo bibliotekoje, kurioje dirbau, knygų išsinešti į namus nebuvo leidžiama. O čia kitaip, gal todėl žmonių srautas Klaipėdos bibliotekoje – nesibaigiantis, bibliotekininkės tarsi bitės zuja, vos spėdamos aptarnauti skaitytojus. Labai stengiamės, jei žmogus užsakė knygą, kad netektų jos ilgai laukti. Jei nėra kokio nors leidinio, ieškome kitose bibliotekose.

Pradžia: tik atvykus į Klaipėdą iš karo niokojamos Ukrainos, L. Sydorenko prisijungė prie naujai kuriamos I. Simonaitytės bibliotekos Amerikiečių skaityklos darbuotojų komandos. / I. Simonaitytės bibliotekos nuotr.

Už laisvę moka krauju

– Kokie jums pasirodė klaipėdiečiai?

– Gal sutapimas, o gal ir ne, bet su blogais žmonėmis čia man susidurti neteko. Gal man tiesiog pasisekė. Kai tik čia atvažiavau, labai padėjo kolegės, bibliotekos direktorė. Mane pasitiko, viską paaiškino, padėjo susitvarkyti dokumentus. Nuomai ieškojau buto, radau iš pirmo bandymo. Klaipėdiečiai ir apskritai lietuviai man pasirodė labai artimi ukrainiečiams, nes daug ką panašaus jiems teko išgyventi ir ne taip lengvai jie ėjo savo laisvės keliu. Ukrainiečiams, deja, už laisvę tenka mokėti krauju. Labai tikiu, kad pergalė jau ne už kalnų.

– Kaip Nikolajevo žmonės laikosi visus tuos pustrečių metų?

– Nikolajeve žmonės daugiabučiuose jau pustrečių metų gyvena be geriamojo vandens. Prausimuisi ar tualetui vanduo yra, bet maistui gaminti vandens tenka eiti pasiimti iš specialių punktų. Mokyklos turi pačios priimti sprendimą, kokį mokymo būdą – nuotolinį, gyvą ar mišrų – taikys. Nepaisant to, miestas gyvas, nusipirkti galima visų maisto produktų, kitas klausimas – jų kainos, kurios labai aukštos. Be to, nerimas dėl saugumo tvyro visą laiką, nes Nikolajevas yra tarp Chersono ir Odesos. Už kokių 70 kilometrų yra nerija, kurioje įsitvirtinę mūsų priešai, jie gana dažnai apšaudo miesto prieigas, o pačiame Nikolajeve, kaip sako mano sesuo, žmonės prie tokio gyvenimo ritmo jau priprato. Biblioteka, kurioje dirbau iki karo, veikia.

Lietuviai man pasirodė labai artimi ukrainiečiams, nes daug ką panašaus jiems teko išgyventi ir ne taip lengvai jie ėjo savo laisvės keliu.

– Ten, iš kur jūs atvykote, yra gerokai šilčiau nei Klaipėdoje. Kaip pavyko adaptuotis?

– Nikolajevas yra Ukrainos pietuose, taigi ten ne tik šilčiau, ten labai karšta, neretai vasarą temperatūra siekia ir iki 40 laipsnių. Nesu didelė karščio mėgėja, tad, kalbant apie klimatą, Klaipėdoje man labai gerai. Nikolajevas pagal gyventojų skaičių yra tris kartus didesnis nei Klaipėda, miestas įsikūręs tarp dviejų didelių upių, iki karo jame buvo trys milžiniškos karinių laivų statyklos. Sovietmečiu šis upių uostas buvo uždaras, dėl karo pramonės užsieniečių neįsileisdavo. Kai atvykau į Klaipėdą, sutikau čia labai daug ukrainiečių pabėgėlių iš Nikolajevo, Odesos, Chersono, Mariupolio, būtent iš uostamiesčių. Nes Klaipėdos gamyklose iki karo dirbo labai daug vyrų ukrainiečių. Net tarpmiestinis autobusas kursavo ir dabar kursuoja tarp Klaipėdos ir Nikolajevo, tik iki karo juo važiuodavo vien vyrai, dabar – vien moterys ir vaikai, vyksta aplankyti kariaujančius vyrus, sūnus. Klaipėdą ir Nikolajevą skiria 1,7 tūkst. kilometrų.

„Noriu būti naudinga“

– Jūs pati po 2022 m. lankėtės gimtinėje. Koks jausmas apėmė kirtus Ukrainos sieną?

– Tai sunku nusakyti žodžiais, bangavo emocijų jūra. Naktį iš Peremislio Lenkijoje persėdau į traukinį, vykstantį į Odesą, suvokiau, kad neturiu grivinų, tik zlotus ir eurus. Negalėjau net kavos traukinyje nusipirkti. Šalia sėdėjo merginos, kurios pavaišino kava. Mane tai taip sujaudino. Važiuojant nuo Odesos iki Nikolajevo, jau nebegalėjau tramdyti ašarų, raudojau visą kelią. Širdis plyšta, kaip skauda visą tai matant, kas vyksta Ukrainoje. Norėtų, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Nes šalis mirtinai kraujuoja, žūsta patys geriausi žmonės, ir tai labai baisu.

– Sakėte, kad buvote aktyvi visuomeninėse veiklose, kai gyvenote Ukrainoje. Turbūt niekas nepasikeitė ir persikėlus į Klaipėdą?

– Tikrai nepasikeitė, nes noriu būti naudinga žmonėms – ir ukrainiečiams, ir lietuviams. Nuo pernai kartu su Raudonuoju Kryžiumi organizuojame kalbos klubą, ten rengiame ukrainiečių autorių knygų pristatymus, šiemet surengėme lietuvių ir ukrainiečių bibliotekininkų forumą. Kartu su bibliotekos direktore Laura Juchnevič parašėme straipsnį, kaip mūsų Klaipėdos biblioteka dirba su ukrainiečiais ir ukrainiečiams. Straipsnis buvo publikuotas ir Lietuvoje, ir Ukrainoje. Labai norėjau, kad kolegos Ukrainoje žinotų, ką mes darome dėl mūsų tautiečių toli nuo tėvynės. Ir rugsėjį ruošiamės dideliems renginiams. Be to, pačiai tenka tobulinti lietuvių kalbą, kurios gramatika labai sunki, kalbėti pramokau, tačiau rašyti be klaidų dar labai sunku. Nuolat lietuvių kalbos kursus organizuoja Klaipėdos universitetas, nuo rudens jie vėl bus rengiami, vėl mokysimės, nes reikės laikyti lietuvių kalbos egzaminą. Kai tik atvykau į Klaipėdą, I. Simonaitytės bibliotekoje kaip tik kūrėsi Amerikiečių skaitykla, aš joje dirbau kartu su kolege Julija, kuri buvo šio projekto koordinatorė. O nuo šių metų sausio jau sudariau neterminuotą darbo sutartį su biblioteka ir toliau ne tik talkinu Julijai, bet dirbu ir skaitytojų salėje, ir Periodikos skaitykloje. Bibliotekininkas yra tarpininkas tarp žmonių ir informacijos, mes padedame žmonėms, kaip galime, siekiame būti naudingi. Puikiai suprantu, jei mane priėmė į darbą, tai ne šiaip sau, todėl turiu pateisinti pasitikėjimą. Man pačiai tai labai svarbu.


Projektą „Klaipėdos žmonės“ finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Po incidento progimnazijoje prabilo apie mokyklų saugumą: reikia daryti du dalykus
    Po incidento progimnazijoje prabilo apie mokyklų saugumą: reikia daryti du dalykus

    Klaipėdoje vyrui patekus į progimnaziją ir pavogus moksleivių telefonus, švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ignas Gaižiūnas teigia, kad stiprinant ugdymo įstaigų saugumą, svarbiausia užtikrinti aplinkos stebėjimą ir patekimo į pastat...

  • Mokslininkai įminė 80 metų senumo mįslę: nustatė senojo Nidos švyturio vietą
    Mokslininkai įminė 80 metų senumo mįslę: nustatė senojo Nidos švyturio vietą

    Baigiantis Švyturių metams Neringoje ir Klaipėdoje bei minint senojo Nidos švyturio įžiebimo 150 metų sukaktį, Vilniaus Gedimino technikos universiteto („Vilnius tech“) mokslininkai nustatė tikslią senojo švyturio viet...

  • Eglučių kiemelio konkurse – 45 dalyviai
    Eglučių kiemelio konkurse – 45 dalyviai

    Į gruodį vyksiantį Kalėdų eglučių kiemelio konkursą užsiregistravo net 45 klaipėdiečių organizacijos. Lapkričio 20-oji buvo paskutinė registracijos diena, tačiau dar devynių dalyvių sulaukta kitą dieną, terminui jau oficialiai pasibaigus. ...

  • Lietuvos kariams – padėka ir pagarba
    Lietuvos kariams – padėka ir pagarba

    Žvarbų penktadienio vidurdienį klaipėdiečiai kartu su kariais atžygiavo į Kruizinių laivų terminalą, kuriame vyko Lietuvos kariuomenės 106-ųjų atkūrimo metinių ceremonija. Skambėjo sveikinimo kalbos, aidėjo salvės, virš susirinkusiųj...

  • Terminalo pavadinimas – ne vienas
    Terminalo pavadinimas – ne vienas

    Kruizinių laivų terminalas gali būti vadinamas dvejopai – ne tik visiems įprastu oficialiu pavadinimu, bet ir kitu – Karo ir kruizinių laivų terminalu. Taip esą nuspręsta dėl to, kad šiame terminale švartuojasi ne tik kruizin...

  • Kam važiuoti į Laplandiją, jei turime Palangą?!
    Kam važiuoti į Laplandiją, jei turime Palangą?!

    Nuo jaukių vakarienių, pramogų šeimai iki energingų renginių ir fejerverkų – šventiniu laikotarpiu Palanga stengiasi patenkinti kiekvieno poreikius. Šiųmetis švenčių laukimas mylimiausiame kurorte prie jūros bus pers...

    3
  • Lapkričio pabaiga – nežiemiška
    Lapkričio pabaiga – nežiemiška

    Sinoptikų pranešimai pajūryje gyvenantiems žmonėms neleidžia tikėtis nei didesnių šalčių, nei ypatingos šilumos. Viskas bus taip, kaip ir paprastai būna lapkričio gale – stiproki vėjai vaikys debesis, o kai jie nurims, ga...

  • Į svečius pas merą – „pasimatuoti“ kėdės
    Į svečius pas merą – „pasimatuoti“ kėdės

    Klaipėdos vadovo Arvydo Vaitkaus feisbuko paskyroje atsirado šmaikštus vaizdo įrašas, kuriame visiems žinomas aktorius klaipėdietis Giedrius Savickas prašo „pasimatuoti“ mero kėdę. Šiuo vaizdo įrašu ...

    1
  • Dėl keistos antenos – spėlionės
    Dėl keistos antenos – spėlionės

    Žmones šią savaitę stebino neįprastas objektas. Jie nepatikliai dairėsi į vieną automobilį, pastatytą Gargžduose prie prekybos centro. Mat iš transporto priemonės stogo netikėtai į orą iškilo stovas su grybo formos įrenginiu...

    3
  • Vakarų Lietuvoje – sniego pusnys: dalis žmonių liko be elektros
    Vakarų Lietuvoje – sniego pusnys: dalis žmonių liko be elektros

    Vakarų Lietuvą penktadienio rytą pasitiko žiema. Socialiniuose tinkluose žmonės dalijosi įvairiuose miestuose užfiksuotais sniego pusnių vaizdais. ...

Daugiau straipsnių