"Pasilinksminimai draudžiami"

1938-ųjų gruodis. Klaipėdos krašto provokiškai nusiteikę gyventojai neslepia savo simpatijų ir laukimo, kada gi pagaliau juos "išvaduos".

Šalies vadovybė Kaune tik dabar, regis, susivokė, kad Klaipėdai dėmesio skirta per mažai ir ji jau slysta iš rankų, nors Berlynas vis prasitaria, jog jokių pretenzijų į šią buvusių Rytprūsių teritoriją neturi.

Tačiau įžvalgesnių Lietuvos politikų tos kalbos neįtikina. Laukiama blogiausio.

Buvo likę vos daugiau nei trys mėnesiai iki hitlerininkų įžengimo į Klaipėdą, kai 1938-ųjų gruodžio 12 d. to meto populiariame lietuviškame miesto dienraštyje "Vakarai" pasirodė lakoniška žinutė: "Kūčių dieną pasilinksminimai draudžiami. Klaipėdos Miesto Policijos Valdyba skelbia, kad muzikaliniai, dramatiniai, teatrų ir kinų parengimai bei šiaip pasilinksminimai, kurie nėra rimto meniško arba moksliško pobūdžio, Kalėdų švenčių išvakarėse (Kūčių vakarą) negali būti rengiami. Apie tai, ar parengimai yra rimto meniško arba moksliško pobūdžio, sprendžia vietos policijos vyresnybė. Prašymus tokius parengimus leisti galima įteikti iki gruodžio 17 d. Miesto Policijos Valdybai" (šios ir kitų citatų kalba netaisyta – A.D.).

Šis draudimas turėjo aiškią žinutę "kylančiam antivalstybiniam gaivalui", kad jokie nacių susibūrimai bus netoleruojami.

O tie, kas šios informacijos nesugebėjo perskaityti tarp eilučių, kitą dieną informuoti papildomai: "Klaipėdoje uždrausta susirinkimai. Pasirėmus Bendros šalies teisės, iš dalies 17 strp. 10 paragrafu, sąryšyje su 1926 metų lapkričio mėn. 12 d. įstatymo paragrafu (Valdžios žinios, pusl. 688 ir sek.) tuo tarpu Krašte uždraudžiami visi politiniai susirinkimai. Klaipėda, 1938 m. gruodžio mėn. 13 d. Klaipėdos Krašto Direktorija".

Įtampa pasruvo krauju

Krašto vadovybė naiviai tikėjosi, kad popieriniais draudimais suvaldys kylančias provokiškas nuotaikas, juolab čia buvo ruošiamasi Seimelio rinkimams, kur rinkimų kampanija anaiptol neprilygo šiandieninei.

"Vakarai" rašė: "Lietuviškų sąrašų rinkimų komisija kreipėsi į magistratą leidimo iškabinti ir lietuviškus plakatus gatvėse, kurių turinys yra labai kuklus ir tikrai niekam neužgaulus, kada tuo tarpu vokiškų plakatų turinys yra vietomis net per agresyvus. Magistratas lietuviškiems plakatams vietos gatvėje nedavė vėl. Lietuviškieji plakatai kabinami tik ant privačių namų."

Politinės priešpriešos kulminacija tapo lietuvio Beno Jonušio smurtinė mirtis Priekulės užeigoje. Vyras buvo nužudytas tautiniu pagrindu.

"Šią naktį Priekulėje Rašo restorane buvo mirtinai sumuštas 20 metų amžiaus darbininkas B.Jonušys, kilęs iš Veiviržėnų valsč. Tarvydų kaimo. Jonušys tarnavo pas Rašą, dirbo jo plytinėje. Vakare, pašėręs arklius, užėjo į restoraną, kuriame rado begeriančius vokiečius. Tie pamatę Jonušį, ėmė šaukti "žemaitis" ir kitokiais būdais užgaudinėti. Pagaliau Jonušys buvo užpultas ir sudaužyta galva", – 1938 m. gruodžio 5 d. numeryje rašė "Vakarai".

Po kelių dienų sužalotasis mirė. Išpuoliai Klaipėdoje ir aplinkiniuose krašto miesteliuose vyko nuolat.

Beveik tuo pat metu Juknaičiuose uniformuoti jauni vokiečiai sunkiai sumušė du pašto darbininkus.

Pačioje Klaipėdoje buvo užgauliojami geležinkelių pareigūnai, "jiems einant keli vokiečiai juos užkabino ir iškoliojo".

Mušė net vaikus?

Kone visuose gruodžio numeriuose dienraštyje aprašomi smurtiniai išpuoliai tautiniu pagrindu ne tik prieš suaugusiuosius, bet ir prieš vaikus.

"Šeštadienį, gruodžio 10 dieną, 18.40 val. Liepojaus gatvėje, netoli kino "Capitol" praeiviai matė šiurpų uniformuotų vyrų siautėjimą. Išėjus iš kiemo tūlam apie 10–12 metų berniukui kažkoks vyras, eidamas jam iš paskos, ėmė vokiškai šaukti: "Er hat Messer!" (liet. "Jis turi peilį!" – A.D.) Berniukas, pamatęs, kad jį nori pulti, perėjo į kitą gatvės pusę. Čia prie jo pribėgo Ordaungadienato uniforma vyras, smogė kumščiu į veidą. Tuo metu atsirado ir daugiau vokiečių. Vienas jų su odiniu žiurstu nieko nelaukęs griebė berniuką už gerklės ir perbloškęs ant žemės pradėjo smaugti. Uniformuoti vyrai tuo metu laikė primynę berniuko rankas ir storais batų padais spardė smaugiamąjį", – 1938 m. gruodžio 11 d. numeryje rašė "Vakarai".

Dar prieš kelias dienas buvo pasirodžiusi publikacija apie traukinyje nuo vokiečių nukentėjusias tris lietuvių gimnazijos mokines.

"Trys lietuvių Spartesniosios gimnazijos Klaipėdoje mokinės – Marytė Reisgytė iš Dreižių, Marytė Redveikytė iš Gropiškių ir Marta Kairytė iš Meželių, vakar, gruodžio 8 d., po pietų traukiniu po pamokų važiavo iš Klaipėdos į Priekulės stotį. Traukinyje jas užpuolė trys vokietukai: Klaus Moosler, Werner Klammroth ir Paul Klein, visi iš Priekulės. Jie atbėgo iš kito vagono ir, pamatę tas mergaites, pradėjo jas mušti kumštimis per veidą", – rašė dienraštis "Vakarai".

Vis dėlto kiti Klaipėdos laikraščiai "Memeler Dampfboot" ir "Lietuviška ceitunga" tvirtino, kad lietuviai kiršina ir yra viso pikto ir visokių nelaimių priežastis.

Beje, šiuose leidiniuose kone kasdien buvo pranešama, kad lietuvių vaikai užpuldinėja Klaipėdos vokiečius.

Taigi įtampa krašte buvo didelė ir Kalėdų laukimo ramybe čia nedvelkė.

Patriotiniai šūkiai nepadėjo

Padėtis Klaipėdos krašte 1938-ųjų pabaigoje darėsi sunkiai kontroliuojama dėl artėjančių vietos rinkimų.