Iš sostinės – darbuotis į pajūrį

Pagal knygas pastatyti filmai atima iš mūsų galimybę kurti savo įsivaizduojamą pasaulį. Taip teigia nuo mažumės knygomis gyvenanti naujoji Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos vadovė Laura Juchnevič. Kaip paaiškėjo, iš Vilniaus į Klaipėdą dėl naujų pareigų persikėlusi moteris pajūryje – visai ne naujokė.

Bibliotekoje – nuo 2007-ųjų

– Į uostamiestį atvykote iš sostinės. Esate vilnietė?

– Gimiau ir užaugau Vilniuje, tačiau šeima iš mamos pusės yra iš Klaipėdos krašto, Kretingos, paskui persikėlė į Neringą. Dabar dauguma artimųjų: dėdės, tetos, pusbroliai, pusseserės gyvena Klaipėdoje. Todėl šis miestas man – labai artimas. Nidoje prabėgo didžioji dalis vaikystės vasarų, o Klaipėda visuomet man buvo artima. Ir dabar jaučiu didelę trauką Nidai. Esu tų žmonių, kurie mėgaujasi tyla ir ramybe.

– Vilniaus universitete baigėte bibliotekininkystės studijas. Kuo ši specialybė jus sužavėjo?

– Labai džiaugiuosi savo pasirinkimu, nes bibliotekininkystė – nepaprastai plati sritis. Dar studijuodama Vilniaus universitete 2007-aisiais pradėjau dirbti Lietuvos aklųjų bibliotekoje administratore. Domėjausi vadybos sritimi: buvau atsakinga už įvairius projektus, komunikacijos kampanijas, taip pat siūliau ir diegiau naujas paslaugas, norėjosi atverti šią biblioteką visuomenei. Įgijusi bakalauro laipsnį pasirinkau ryšių su visuomene magistrantūros studijas. Po kurio laiko pradėjau dirbti A.Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje kaip Regiono bibliotekų metodikos centro vadovė, o po kelerių metų buvau paskirta direktoriaus pavaduotoja. Sykiu dar ir rašiau disertaciją "Bibliotekų vaidmenų kaita tinklaveikos visuomenėje", analizavau, kaip keitėsi Lietuvos bibliotekos nepriklausomybės laikotarpiu, aiškinausi, kokie yra šiuolaikinių bibliotekų vaidmenys.

– Ir kokie jie?

– Pagrindinis akcentas, vyraujantis ir mano profesinėje veikloje, yra tai, kad bibliotekos – nebe knygų saugykla, o bendruomenės židinys, vieta, kur įgyvendinamos skirtingos kultūrinės ir socialinės veiklos. Rašant disertaciją teko išanalizuoti daugybę dokumentų, todėl viliuosi, kad tyrimas bus naudingas visai bibliotekininkų bendruomenei kuriant šiuolaikines bibliotekas Lietuvoje.

– Vadinasi, skaitytojai ateina į biblioteką tiesiog praleisti laiką?

– Labai svarbu turėti tokią viešąją erdvę, kuri būtų laisvai prieinama visiems žmonėms, saugi ir patogi. Bibliotekos tiek Lietuvoje, tiek Skandinavijos ir kitose šalyse prisiima šią atsakingą misiją.

– Ar jūsų minėtus bibliotekų pokyčius įžvelgiate tik pažangiose Europos valstybėse? Koks vaidmuo bibliotekoms tenka, tarkime, Afrikos žemyne?

– Iš tiesų tų panašumų yra. Mažiau išsivysčiusiose šalyse dar labiau akcentuojama bendruomenės telkimo paskirtis. Mes Lietuvoje daugiau kalbame apie informacinį raštingumą, o Afrikos šalyse – apie skaitymo skatinimą, bendrąjį raštingumą ir jo puoselėjimą, aktualizuojama ir padedama susirasti informacija, reikalinga spręsti sudėtingas socialines problemas – bibliotekai priskiriama ir švietėjiška misija.

Knygose – daugiau emocijų

– Iš kur tokia stipri trauka knygoms?

– Nidoje pas močiutę tai būdavo pagrindinis užsiėmimas. Dar besimokydama mokykloje atostogų metu daug laiko praleisdavau bibliotekoje. Visada domėjausi literatūra, ypač grožine. Man tai atrodė prasmingas laisvalaikio praleidimo būdas. Skaitantis žmogus labiau pasitiki savimi, yra raštingas visomis įmanomomis prasmėmis, gali daugiau pasiekti savo profesinėje karjeroje. Technologijų įsigalėjimo amžiuje galbūt skamba nepopuliariai, tačiau skaitymo skatinimas – viena tų funkcijų, kurią biblioteka turėtų ir toliau atlikti.

– Minėjote, kad mėgstate grožinę literatūrą. Ką šiuo metu skaitote?

– Renkuosi knygas pagal tuo metu aktualias ir įdomias temas. Skaitau Svetlanos Aleksijevič "Černobylio maldą". Apie serialą, sukurtą remiantis tikrais įvykiais, dabar diskutuoja visas pasaulis. Pradėjau nuo knygos, o tada pažiūrėsiu ir serialą.

– Dabar daugelis renkasi paprastesnį ir greitesnį variantą – vietoje knygos pažiūri filmą.

– Iki šiol gailiuosi, kad pirmiau pažiūrėjau "Sostų karų" serialą. Reikėjo pradėti nuo knygų. Autorius į knygą įdeda daugiau emocijų, paslapčių. Be to, pagal knygas pastatyti filmai, serialai atima iš mūsų galimybę pačiam fantazuoti, kurti savo įsivaizduojamą pasaulį.

– Iš pirmo žvilgsnio darbas bibliotekoje gali pasirodyti nuobodus. Koks jis yra iš tikrųjų?

– Skaitytojai, kurie užbėga į biblioteką atiduoti ar pasiimti knygos, mato tik išorinę šio darbo pusę. Bet organizacijoje visada kunkuliuoja veiksmas. Kiek prisimenu iš ankstesnių susitikimų, Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos darbuotojai labai susitelkdavo įgyvendindami įvairius projektus. Man atrodo, visų svarbiausia – savirealizacija ir galimybė būti naudingu žmonėms. Žinoma, yra ir rutininių darbų, kita vertus, galbūt bibliotekininkas mato prasmę paliesdamas kiekvieną knygą ir prižiūrėdamas žiniją. Dabar bibliotekininkai turi kur kas daugiau atsakomybių ir tai paįvairina jų darbą bei kasdienybę.

– Ar spėjote pažinti I.Simonaitytės bibliotekoje dirbančius žmones?

– Bibliotekininkų bendruomenė yra gana didelė, bet su jos nariais galima susipažinti dirbant kartu projektuose, iniciatyvose, kurios apima visą Lietuvą. Su Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos komanda teko bendrauti ir anksčiau, pavyzdžiui, įgyvendinant "Vasara su knyga" ("Skaitymo iššūkis"). Tai – bendra visų penkių Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų veikla. Man visuomet Klaipėdos bibliotekos žmonės atrodydavo stiprūs, dirbantys išvien, kupini įdomių idėjų ir mylimi bendruomenės. Kai kuriuos projektus teko rašyti kartu su šviesaus atminimo Laima Pačebutiene, profesinės karjeros prasme man ji buvo tikras pavyzdys. Klaipėdiečiai – laisvi, mėgstantys pažinti kitus žmones ir kultūras, keliauti. Amžinąjį atilsį Laima organizuodavo profesines išvykas į kitas šalis ir parveždavo daug grandiozinių idėjų į Lietuvą.

Pokyčiai negąsdina

– Pakeitėte ne tik darbą, bet ir gyvenamąją vietą. Kaip apsisprendėte siekti vadovo pareigų?

– Jaučiau, kad man reikia pokyčių, atėjo laikas judėti toliau. Kai buvo paskelbtas konkursas, ilgai svarsčiau ir galiausiai nusprendžiau jame dalyvauti. Pastaruoju metu stengiuosi įsiklausyti į save, nes ilgą laiką bandžiau atliepti kitų žmonių lūkesčius. Tai nėra labai sveika – visų pirma reikia įsiklausyti į save.

– Kokių naujų vėjų planuojate įnešti į I.Simonaitytės bibliotekos gyvenimą?

– Reikėtų tęsti buvusių vadovų sumanymus, stiprinti knygos kultūrą, kviesti bendruomenę į renginius, labiau akcentuoti regioninę funkciją. Apskrities viešoji biblioteka ne tik aptarnauja skaitytojus, bet dirba ir su kitomis bibliotekomis. Būtų prasminga kurti bendras paslaugas visame Klaipėdos regione, galima pagalvoti naujų veiklų kraštotyros temomis, sustiprinti skaitmeninimą, atnaujinti techniką. Klaipėda pasižymi įdomiomis veiklomis vasarą bibliotekos kieme, bet norėtųsi įvairesnių veiklų ir žiemos metu. Norėtųsi žmones pakviesti į informacinio raštingumo užsiėmimus. Taip pat svarbu išplėtoti Tarptautinio vertėjų ir rašytojų centro Nidoje veiklas, kviesti rašytojus ir vertėjus iš užsienio naudotis nuostabia šio krašto gamta įkvėpimui ir kūrybai.

– Ko šiandien pasigendate Lietuvos bibliotekose?

– Kai kurios įstaigos dar nėra sulaukusios infrastruktūros atnaujinimo, turbūt reikėtų pradėti nuo to.

– Pradėjote nuo administratorės darbo, o ir šiuo metu pati vadovaujate kitiems. Ar jaunas amžius tam – ne kliūtis?

– Jaunystė – sąlyginis dalykas. Tikriausiai kiekvienas mūsų kitaip supranta, kas yra jaunas. Jaunystė labai greitai praeina, todėl daug svarbiau vidinė būsena ir jaunatviškumas bet kuriuo amžiaus laikotarpiu. Daug svarbiau gilinimasis į pasirinktą sritį, gebėjimas mokytis. Aš pasirinkau bibliotekų vadybos sritį, šioje srityje visuomet dirbau, todėl amžius neturėtų būti kliūtis. Apskritai, mano nuomone, idėjinis jaunų žmonių lėkimas ir vyresnių kolegų patirtys yra puikiai suderinami, iš to galima gauti gerų rezultatų, panaudoti organizacijos veiklų tobulinimui. Tai patyriau ne tik dirbdama bibliotekose, bet ir dėstydama Vilniaus universiteto studentams.

– Kokių hobių turite?

– Lankau keramikos studiją pas puikią keramikę Juliją Šilkinytę-Ūsienę. Tikiuosi, Klaipėdoje irgi atrasiu panašių užsiėmimų. Mėgstu keliones, žygius, pažinti naujas vietas. Pastarąjį kartą vykau į Kroatiją automobiliu, teko daug vaikščioti pajūriu, kalnuose, taip pat prie Plitvicų ežerų. Man tai – puikus poilsis.

Vizitinė kortelė

Gimė 1985 m. liepos 14 d. Vilniuje.

2008 m. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete įgijo Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų bakalauro, 2011 m. – Ryšių su visuomene magistro laipsnius.

2016 m. Vilniaus universitete įgijo socialinių mokslų daktaro laipsnį.

2007–2012 m. dirbo Lietuvos aklųjų bibliotekoje administratore, nuo 2012 m. – direktoriaus pavaduotoja vadybai ir ryšiams su visuomene.

2009 m. pelnė geriausio jaunojo bibliotekininko vardą.

2012–2019 m. dirbo Vilniaus apskrities A.Mickevičiaus viešosios bibliotekos Regiono bibliotekų metodikos ir vadybos centro vadove, nuo 2015 m. direktoriaus pavaduotoja.

Dėstė Vilniaus universitete.

Yra Lietuvos komunikacijos asociacijos, Lietuvos bibliotekininkų draugijos narė.

2019 m. liepos 8 d. pradėjo eiti Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktoriaus pareigas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Bilo

Bilo portretas
Mano kaimyno motina daro $139 / h internete. Ji buvo atleista už 6 mėnesius, tačiau praėjusį mėnesį jos darbo užmokestis buvo 13847 JAV dolerių, o tik kelias valandas dirbo internete. nauDoti šią nuorodą ,,, >>>>> w­w­w.C­a­s­hClub5.Com

NUOTRAUKA

NUOTRAUKA portretas
Chm - 'raudonųjų žibintų' darbuotoja?.. :s

Jovaras

Jovaras portretas
Grazi, miela moteris
VISI KOMENTARAI 6

Galerijos

Daugiau straipsnių