Kauniečių sąmonėje ligi šiol ganėtinai gyvas ir 1939-ųjų Europos krepšinio čempionatas, įdomu, kiek gyvuos šiemetis.

Tada pastatyta Kauno sporto halė, dabar – „Žalgirio“ arena, pastatai priminimai. Tada lietuviai tapo čempionais, dabar ne. Esminis skirtumas? Gal, tačiau lietuviai taip myli savo krepšininkus, kad tikrai sugebės atleisti. Linkėjimų siena šalia buvusio „Merkurijaus“ (po pralaimėjimo Makedonijai virtusi raudų siena, anot vieno rusų komentatoriaus) ypatingų tos meilės pokyčių nefiksavo.

Šiaip ar taip, čempionatas baigėsi, tačiau daugelis jo dar nenori paleisti. Tebeprisimena ir tebeaptarinėja.

Pasklido įspūdžių apie Lietuvą ir pasaulio žiniasklaidoje. Ypač čia džiaugėsi rusai: „Tokių dalykų aš niekur nemačiau – tarsi pabuvojau kitoje planetoje. Net teoriškai nelabai suprantu, kur dar galėčiau tai pamatyti.“

Štai vienas įspūdžių apie Vilnių: „Vilnius kelia išimtinai teigiamas emocijas. Europos, pigumo ir visur paplitusios rusų kalbos derinys yra tikras kognityvinis disonansas. Taip ir norisi su vietiniais kalbėtis angliškai. Tik keletas išsigimėliškų betoninių pastatų primena kadaise šį miestą buvus SSSR dalimi.“

Apie Kauną irgi rašoma, tik jau ne apie „paplitusią rusų kalbą“, o apie fanatišką kauniečių meilę krepšiniui. „Kai užėjęs į pagrindinį Kauno univermagą „Akropolis“ pamačiau, kad jis kaip išmiręs, visi, įskaitant pardavėjas, susigrūdę prie televizoriaus vestibiulyje, supratau, kad vyksta rungtynės Lietuva–Slovėnija. Galima buvo nesunkiai išvogti brangenybes pardavėjų paliktame kioskelyje, bet nebuvo kam – visi laukė rezultato.“

Rusai labai stebėjosi, kad po pralaimėjimo Makedonijai Kaunas nebuvo nusiaubtas. Su didžiausiu pavydu komentavo, kad pas juos taip nebūtų įmanoma, tai įmanoma tik šalyje, kur „kiekviena namų šeimininkė – Kemzūra ir kiekvienas taksistas žino, kad 11 – tai ne futbolininkų skaičius aikštelėje, o numeris ant Jono Valančiūno marškinėlių“.

Na, Kaunas tomis dienomis tikrai gėdos nedarė. Smagu prisiminti. Šiaip ar taip, naujoji arena lieka dar ilgam ir dar daug viso ko čia pamatysime. Čempionatui ir kai kurios kitos miesto vietos spėjo atsinaujinti, bet ne visos sėkmingai.

Net baisu komentuoti, kuo virto „Metropolis“. Jau gąsdinta, kad čia bus picerija, bet picerija jau buvo ir anksčiau. Tik ne tokia. Dabar „Metropolyje“ tokio lygio kičo, imitacijos ir prasčiausio skonio siausmas, kad norisi jį aplenkti dideliu lanku, o Danieliaus Dolskio paminklą perkelti į mažiau nuodingą vietą.

Diskotekinės lemputės grindyse, buduariniai foteliai kaip iš operetės „Linksmoji našlė“, kažkokiais radiatorių dažais nupurkštos kolonos ir iš plastiko plokštės išpjaustyti čaplinai ant sienų sudaro įspūdį, kad čia interjerą kūrė koks nors Filipas Kirkorovas. Gal minėtiems rusams ir patiktų, bet kuo čia dėti kauniečiai ir kuo čia dėtas daug iškentęs „Metropolis“?

Įdomu, ar daug krepšinio sirgalių lankosi kituose svarbiuose miesto gyvenimo įvykiuose. Dabar Kaune vyksta Tarptautinis šokio festivalis ir Kauno tekstilės bienalė – puikūs, aukščiausio lygio dalykai. Žinoma, ne tokie masiniai, nes menas dar nėra antroji mūsų religija. Tačiau būtų pravartu, kad būsimo Kauno ženklo ir šūkio (įdomi iniciatyva, ypač žinant, jog visos Lietuvos ženklo ir šūkio taip ir nepavyksta sukurti) kūrėjai prisimintų Kauną esant įvairiapusį miestą, ne tik krepšinio sostinę.