Lietuvoje legendinio krepšininko dukra nesulaukė deramo dėmesio

Ispanijos krepšinio rinktinė šiame Europos čempionate pakartojo tai, ką 1937 ir 1938 m. buvo pasiekę Lietuvos krepšininkai – du kartus iš eilės tapo Senojo žemyno čempionais.

Šiomis dienomis pirmąkart Lietuvoje viešėjo legendinių 1937 ir 1938 m. Lietuvos krepšinio rinktinių žaidėjo Artūro Andrulio dukra Jūratė, palikusi gimtinei vertingą dovaną, bet nesulaukusi čia deramo dėmesio.

Atgimimas – Vasaros teatre

Kai 1937 m. pavasarį iš Rygos po pasaulį pasklido žinia, kad Europos krepšinio čempionatą laimėjo lietuviai, ši sensacinga žinia tuo metu užgožė net tokį svarbų įvykį kaip Anglijos karaliaus vainikavimas. Ši pergalė lietuviams ne iš dangaus nukrito – jos link kopta nuo 1920 m., kai Kaune, Vytauto kalne, merginos, įkvėptos Lietuvos krepšinio pradininkės ir organizatorės Elenos Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės, įsirengė pirmąją krepšinio aikštelę Lietuvoje ir pradėjo treniruotis.

Moterų pradėtas, o vyrų vėliau puoselėtas krepšinio sąjūdis Lietuvoje per dešimtmetį pamažu išseko, tačiau, kaip teigia sporto istorijos tyrinėtojas Skirmantas Karalevičius, 1932 m. žiemą šis žaidimas atsigavo.

"Tam pasitarnavo XIX a. antroje pusėje dabartinio Kauno muzikinio teatro teritorijoje pastatytas Vasaros teatras, tiksliau, jo salė, kurioje, nors ir nešildomoje, buvo galima žaisti krepšinį. Kipras Petrauskas ir Borisas Dauguvietis, sporto entuziastai, išnuomojo šią salę Kūno kultūros rūmams. Būtent šioje salėje vėl atgijo krepšinis, prasidėjo varžybos. Į šią salę, paviliotas krepšinio, pirmą kartą įžengė ir gimnazistas Artūras Andrulis, kuris vėliau garsino Lietuvos vardą 1937 m. ir 1939 m. Europos krepšinio čempionatuose.

Draugystės su P.Lubinu pradžia

„Atgaivinti krepšinį, mokyti mūsų žaidėjus atvyko keli JAV lietuvių krepšininkai, ir 1935 m. šis žaidimas Lietuvoje pasuko esminio persilaužimo link. 1936 m. A.Andriulis jau žaidė Kauno ir Lietuvos krepšininkų rinktinėje, kuri vis dar pralaimėdavo pirmiesiems Europos čempionams latviams. Kai 1936 m. olimpiadoje Berlyne JAV krepšininkų rinktinė su jos kapitonu Pranu Lubinu laimėjo čempionų titulą, šis mūsų tautietis atvyko į Lietuvą ir čia tris mėnesius mokė mūsų krepšininkus ne tik kaip reikia žaisti krepšinį, bet ir laimėti. Greičiausiai jau tada užsimezgė A.Andrulio ir P.Lubino draugystė, kuri nenutrūko visą jų gyvenimą“, – teigė S.Karalevičius.

Jo žodžius patvirtino Lietuvoje pirmą kartą viešinti A.Andrulio dukra Jūratė.

„Kai mūsų šeima iš Vilniaus, kur turėjome butą, drauge su dalimi kitų Lietuvos krepšininkų ir kitų tautiečių 1944 m. vasarą pasitraukė iš Lietuvos, bėgdami nuo antrosios sovietų okupacijos, man tebuvo pusė metų. Kai iš Europos atvykome į JAV ir pagaliau įsikūrėme Teksaso valstijoje, tėvas palaikė artimus ryšius su P.Lubinu, kuris daugybę metų dirbo “Paramount„ kino studijoje. Abu susitikę prisimindavo dr. Konstantiną Savicką, kuris pirmas iš JAV lietuvių atvykęs į Lietuvą mokė tautiečius krepšinio paslapčių. Kalbėdavo jie ir apie pirmąsias pergales 1936 m. prieš iki tol nenugalimus varžovus latvius, tačiau aš tuomet dar nekreipiau dėmesio į jų prisiminimus ir nieko neužrašiau“, – apgailestavo Jūratė.

Bilietus padovanojo V.Romanovas

Iš tėvelio pokalbių su P.Lubinu Jūratė įsidėmėjo, kad jos tėvelis buvo būtent tas žaidėjas, kuris 1939 m. Europos krepšinio čempionato Kaune lemiamos dvikovos su latviais dėl aukso medalių paskutinėmis sekundėmis perdavė kamuolį P.Lubinui – šio žaidėjo taiklus metimas išplėšė pergalę Lietuvos komandai vieno taško skirtumu.

„Gaila, kad toks scenarijus nepasikartojo šio krepšinio čempionato ketvirtfinalyje, kai paskutinėmis rungtynių su makedonais sekundėmis fortūna nusisuko nuo mūsų krepšininkų“, – apgailestavo šias Europos krepšinio čempionato rungtynes „Žalgirio“ arenoje stebėjusi legendinio krepšininko dukra Jūratė.

Bilietus į šias lemtingas Lietuvos rinktinei ir kitas varžybas, jai to visai nesitikint, padovanojo Ūkio banko investicinės grupės prezidentas, žinomas Lietuvos sporto ir kultūros rėmėjas, „Žalgirio“ klubo savininkas Vladimiras Romanovas. Dar vieną bilietą parūpino Vladas Garastas, tačiau tik po to, kai J.Andrulytė pati to paprašė.

Apmaudu, kad tik privačių asmenų iniciatyva garbi viešnia buvo pakviesta, pavyzdžiui, į Lietuvos prezidentūroje surengtą fotografijų parodą. Ten ji susitiko su Prezidentu Valdu Adamkumi ir gavo dovanų jo knygą su autografu.

Jūratės nuomone, ji su mama (jau mirusi) parodė daugiau nuoširdumo JAV viešėjusiems Vilniaus „Sakalų“ krepšininkams, nei pati sulaukė to nuoširdumo iš oficialių sporto institucijų Lietuvoje, kurią jos tėvas su kitais krepšininkais 1937 ir 1939 m. išgarsino ne tik Europoje.

Pradingo dalis vertybių

Garbi viešnia lankėsi Lietuvos sporto muziejuje ir padovanojo unikalų albumą, aptiktą po tėvų mirties jų namuose. Tame albume – daugybė nuotraukų iš 1937 ir 1939 m. Europos krepšinio čempionatų, vėlesnių rungtynių, krepšininkų kasdienybė.

Beje, 1948 m. A.Andrulis, talkinant kitiems lietuvių krepšininkams, suorganizavo Vokietijoje lietuvių krepšinio komandą, kuri tais pačiais metais išvykoje į Prancūziją nepralaimėjo nė vienų rungtynių šios šalies rinktinei. Įdomu tai, kad pastaroji tais pačiais metais Londono olimpiadoje iškovojo sidabrą, pralaimėjusi tik JAV krepšininkams. Tad visi anuomet šnekėjo, kad būtent Lietuva, jei būtų galėjusi dalyvauti minėtoje olimpiadoje, finale būtų žaidusi su JAV rinktine.

Gaila, kad Jūratė nebegali parodyti Lietuvos krepšinio aistruoliams auksinio kryžiaus (neprisimena tikslaus jo pavadinimo), kurį jos tėvas gavo iš Prezidento Antano Smetonos rankų po 1937 m. Europos čempionato laimėjimo.

Nežinia, kokiu būdu dingo ir nemaža unikalių nuotraukų, A.Smetonos ranka A.Andruliui rašyti du laiškai. Jūratė prisimena, kad viename iš jų – rašytas po mūsų krepšininkų pergalės 1939 m. Europos čempionate – prezidentas pažada anuomet dar viengungiui A.Andruliui, kad visi jo vaikai galės nemokamai studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Tiki mūsų krepšininkais

Kai Lietuva 1939 m. antrą kartą įrodė esanti stipriausia Europos krepšinio padangėje, šis jos laimėjimas neliko nepastebėtas JAV – iš ten atskriejo kvietimas mūsų krepšininkams atvykti parungtyniauti. Tad Lietuva tapo pirmoji šalis Europoje, kurios krepšininkai buvo pakviesti į krepšinio tėvynę. Deja, prasidėjo karas, ir kelionė neįvyko.

Per prabėgusius dešimtmečius Lietuvos krepšininkai pasiekė ne vieną skambią pergalę. Tad pasitvirtino A.Andrulio šventiniame renginyje Kauno muzikiniame teatre po pergalės 1939 m. čempionate pasakyti žodžiai: „Šita pergalė ne pirma ir ne paskutinė Lietuvos krepšinio istorijoje.“

"Palauksime atrankos turnyro į Londono olimpiadą – lietuviai tikrai jį įveiks", – neabejoja pirmą ir greičiausiai paskutinį kartą į Lietuvą atvykusi vienintelė A.Andrulio dukra Jūratė, beje, su pussesere apsilankiusi ir Lietuvos pajūryje. Paklausta, ar jūra neišgąsdino atvykėlės iš dykumomis garsėjančios Teksaso valstijos, viešnia šmaikštavo: "Kaip aš galiu išsigąsti jūros? Juk mano vardas Jūratė!"

Šiame straipsnyje: krepšinis

NAUJAUSI KOMENTARAI

vidma

vidma  portretas
o prie ko cia ji , ar ji zaide kasi - ne . tai gal ir anukam ir proanukiam dabar reikes lenktis i kojas

mundi

mundi portretas
nepatiko straipsnis. kartus kaip pelynas. ir kam taip? vieno turtingo zmogaus paslovinimui?

Stasys Girinis

Stasys  Girinis portretas
dažnai teip lietuvoje yra,Gerbiama Jūratė, atleskite tam vargšui kūdykiui, 20 metų Lietuvai, kuria iškart po gimimo apniko gogšių parazitų ruja.
VISI KOMENTARAI 6

Galerijos

Daugiau straipsnių