„Reikia papildomo paaiškinimo, patikslinimo, kas laikoma kūrybiškumu ir jo apraiškomis literatūroje. Man atrodo, paprasčiausia būtų išvis atsisakyti kūrybiškumo sąvokos“, – sako literatūros kritikė Gabrielė Gailiūtė, kalbėdama apie kūrybiškiausių knygų rinkimus.

Anot poeto, literatūros kritiko Arno Ališausko, renkant kūrybiškiausias knygas, nereikėtų kabinėtis prie „kūrybiškumo“ sąvokos, ir rinkti paprasčiausiai vertingus literatūros kūrinius. Tačiau girdėti nuomonių, jog šiemet tokių apskritai nebuvo.

„Iš tikrųjų tai popieriaus gadinimas“, – teigia literatūrologė Solveiga Daugirdaitė, vadovaujanti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriui, kurio darbuotojai ir rinko kūrybiškiausias metų knygas. O ar kasmet reiktų tikėtis dvylikos lietuviškos literatūros šedevrų?

Apie tai, kaip šiemet buvo renkamos kūrybiškiausios knygos ir ką tokiomis reikėtų vadinti, su literatūrologe S. Daugirdaite, literatūrologe Elena Baliutyte-Ryliškiene, literatūros kritike, vertėja G. Gailiūte bei poetu, literatūros kritiku A. Ališausku kalbėjosi žurnalistė Raminta Jonykaitė.

Kaip skelbiama dvyliktuko rinkimų nuostatuose, svarbiausias kriterijus – kūrybiškumas. Būtent šis platus, neapibrėžtas kriterijus kaskart, pasirodžius dvyliktukui, sukelia įvairių diskusijų, klausimų.

G. Gailiūtė: Manau, kad šis dvyliktukas Lietuvoje turbūt yra pati solidžiausia literatūros premija ar įvertinimas, todėl mano priekaištai visai nereiškia, kad aš blogai galvoju apie patį sumanymą. Vienas dalykas, kuris jau seniai man kliūva, yra noras turėti kažkokį kriterijų. Tačiau kūrybiškumas iš tikrųjų yra toks burtažodis, kuris reiškia tiek daug, kad pradeda nieko nebereikšti, todėl nebegali atlikti kriterijaus funkcijos. Tokiu atveju reikia papildomo paaiškinimo, patikslinimo, kas laikoma kūrybiškumu ir jo apraiškomis literatūroje. Man atrodo, paprasčiausia būtų išvis atsisakyti kūrybiškumo sąvokos.

A. Ališauskas: Pats žodis „kūrybiškiausias“, jo akcentavimas man truputį juokingas. Žinoma, tai tokios žaidimo taisyklės, toks žanras. Tačiau man svarbu vertybiškumas. Sakykim, viena knyga vertinga tuo, kad daro kažką naujo, plečia lietuvių stilistikos ar tematikos ribas. Kita knyga gali kartoti tas pačias temas ar tas pats autorius gali tęsti savo stilių, bet ji bus parašyta talentingai, nes, kaip Vytautas Kubilius rašė, talentas neturi galutinių išvadų, talentas turi daug mįslių.

Kokiais kriterijais remiantis renkamos kūrybiškiausios metų knygos? Kas slypi po žodžiu „kūrybiškumas“?

S. Daugirdaitė: Iš tikrųjų tai yra ir mįslė, ir paslaptis, ir jeigu bet kokį žodį pradėsi labai rimtai kontempliuoti, jis taip pat taps neaiškus. Jeigu pasakysi „geriausia“, kils klausimas, o kodėl geriausia, ką reiškia geriausia, kam geriausia... Tikrai nemanau, kad, pakeitus šitą burtažodį kitu, pati formuluotė liktų be priekaištų. Mes pasirinkome itin abstraktų kriterijų, kuris gali būti suprantamas labai įvairiai. Kūrybiškumas labiau sietųsi su naujovių paieška, o ne su tradicijos puoselėjimu.

Kita vertus, dvyliktuką sudaro LLTI mokslininkai, tad pati institucija savaime tempia tradiciškumo link ir įtampa visada yra: sėdi 15 žmonių, kiekvienas su savo nuomone, pažiūromis, patirtimi, teorinėmis prieigomis, žmogiškais pomėgiais. Jeigu tuos dvyliktukus sudarinėčiau aš, be abejo, jie būtų kitokie. Tačiau kadangi tai konsensuso reikalas, jis negali būti kitoks. Taip, dvyliktukas išeina toks truputį nei karštas, nei šaltas, truputį drungnas, bet kito kelio, kai tariasi didelė žmonių grupė, tikrai nematau nei šiuo atveju, nei apskritai bet kokiu kitu klausimu.

Taigi nėra jokios tragedijos. Žiūrime, kas tais metais ryškiai išsiskyrė iš konteksto, iš kiekvieno žanro, vertiname, kaip kūrinys atrodo paties rašytojo kontekste. Tarkim, ar šita knyga geresnė, ypatingesnė už ankstesnes. Pavyzdžiui, aš apgailestauju, kad šiemet į rinkimus nepateko man labai simpatiška Romualdo Granausko atsiminimų knyga „Kai reikės nebebūti“. Vis dėlto kolegos mane nuginčijo sakydami, kad R. Granausko kontekste tai nedidelė naujovė: pati knyga puiki, bet R. Granauskas pastaruoju metu atsiminimų rašo daug, taigi tai tėra tie patys atsiminimai.

Paminėjote R. Granauską, taip pat naujas idėjas, ieškojimus. Atrodytų, kad kaip tik tiktų į dvyliktuką neįtraukti Aido Marčėno ieškojimai, jo trumpos formos eilėraščiai naujoje knygoje –  novatoriškas sprendimas. Taigi koks autoriaus kūrybinis ieškojimas nustebina vertintojus?

E. Baliutytė-Ryliškienė: A. Marčėnas parašė gerą knygą, kurioje labai daug puikių tekstų, bet vis dėlto man atrodo, kad jis šitoje knygoje „pernelyg meistras“, tarsi nebeliko kažkokio gyvo nervo. A. Marčėnas yra kažkaip nušvitęs, įsitvirtinęs, savotiškai „sukajokėjęs“.

Ką reiškia „pernelyg meistras“?

E. Baliutytė-Ryliškienė: Jis tarsi tampa literatūriškas, pernelyg gerai moka tai daryti, o iš teksto norisi gyvybės nervo.

Specialistų, kurie rinko dvyliktuką, pokalbio tema pavadinta „Iš bado šuva ir ridiką ėda“ padiktuoja mintį, kad literatūros situacija nekokia. Spaudos konferencijoje, pristatydama dvyliktuką, jūs sakėte, kad tarp kasmet pasirodančių knygų vertingų yra nedaug. Kokie jums pasirodė šie metai?

S. Daugirdaitė: Jie nebuvo labai geri. Kodėl? Dėl labai nykios literatūros srauto. Iš tikrųjų tai popieriaus gadinimas. Tais metais, kai būname labai laimingi, švysteli kokia nors knyga, tačiau šiemet tokio švystelėjimo ir knygos, kuri visiems būtų užėmusi kvapą, nebuvo. Dėl to mums liūdna ir laureatą rinkti bus labai sunku.

G. Gailiūtė: Jau kelerius metus iš eilės vis girdime giesmelę, kaip nėra iš ko rinkti, kaip čia vien vidutinybės. Man atrodo, kad dėl šito rypuoti ir įsivaizduoti, kad mes kasmet turėsime po 12 šedevrų, visai nereikia, nes šedevrų būna vos keletas per šimtą metų.

Minėtas dvyliktukas per visus metus, kai yra skiriamas, atstovauja gana konservatyviam skoniui. Kitas man irgi ne pirmus metus į akis krintantis dalykas – dvyliktukas labai išryškina gilius egzistencinius klausimus, bet neužtenka drąsos į juos atsakyti. Sakykim, vienas didžiulis klausimas – kuo grožinė literatūra skiriasi nuo negrožinės? Dvyliktukas tarsi neapima negrožinės literatūros, bet, žiūrėk, kaip nori, atsiminimai nėra grožinė literatūra, net jei juos rašo garsiausias Lietuvos poetas.

Nors nemalonu tai girdėti, bet sakau ne kaip neigiamą, o kaip neutralų dalyką. Konservatyvaus skonio dalis, noras atiduoti pagarbą gerbiamiems žmonėms yra gražu, nemanau, kad žmogiškasis veiksnys literatūroje yra ar turėtų būti uždraustas. Matai, kad knyga nebūtinai jau be galo sėkminga, bet šitam žmogui už ką nors norisi padaryti tokį gražų gestą.

Sakykim, turbūt visos S. Parulskio knygos yra pakliuvusios į tuos dvyliktukus. Jis galėtų parašyti telefonų knygą ir ji pakliūtų į dvyliktuką, nes S. Parulskis – garsus rašytojas. Nenoriu suniekinti, tik akcentuoju, kad literatūros procesai iš tikrųjų taip veikia, kad pavardė ar asmuo pasidaro svarbus. Todėl tokiu atveju aš paieškočiau būdo tai tiesiai įvardyti. Tada nebereikėtų taip labai rangytis ir vaizduoti, kaip čia viskas literatūriška, kūrybiška.

G. Gailiūtė paminėjo autoriteto klausimą, kaip autoriaus pavardė, ankstesni darbai veikia literatūrologų vertinimus. Kaip manote, ar rezultatai keistųsi, jeigu gautumėte tekstus be viršelio, pavadinimo, autoriaus pavardės? Juk autoriaus ir konteksto klausimas veikia literatūrologų sprendimus.

E. Baliutytė-Ryliškienė: Visai nuneigti turbūt negalima, iš tiesų žmonės yra žmonės ir autoritetas veikia, bet jūs pati pradėjote kalbą, kad A. Marčėnas nepakliuvo. Šiuo atveju buvo atsilaikyta prieš autoritetą. Dar noriu patikslinti posakį, ar šuo iš bado ridiką ėda. Kadangi aš labiau susikoncentravusi į poeziją, man atrodo, kad ši frazė ne visai tiksliai atspindi metų rezultatus. Pasirodė ypač stiprių poezijos knygų, bet tai ne tik šių metų tendencija. Jau kelintus metus poezija tarsi nustelbia kitus žanrus ir paradoksalu, kad kritikai, literatūrologai, bandydami apibendrinti nepriklausomybės metų tendencijas literatūroje, teigia, kad poezija išgyvena krizę. Esą ji nekomunikabili, mažai skaitytojų, mažas tiražas ir atseit poetai tarsi perbėga į kitus žanrus. Tačiau, kai paimi poezijos tekstus, matai, kad jie kokybiški, tad kitų žanrų kontekste poezija, galima sakyti, pirmauja.

Ar iš tiesų poezija profesionalesnė, o prozai tebetenka ją vytis?

G. Gailiūtė: Nesu tikra, kad taip tebėra, ir manau, kad tai klausimas, kurį verta iš naujo rimtai apmąstyti, o ne tik inertiškai kartoti tai, ką mes tarsi žinome. Man atrodo, kad kartais dvyliktukas labiau stengiasi patvirtinti šitą žinojimą, mitą, negu iš tikrųjų rimtai iškelia patį klausimą. Kaip sakiau, yra žmonių, kurie, jei pakliūva vieną kartą, tai paskui pakliūva visur.

E. Baliutyė-Ryliškienė: Jeigu tai mitas, mes jį pakartojame jau kelintus metus. Tačiau pakartoja ne vienas žmogus, o visi, kurie tuo metu skaito ir renka. Taigi tas mitas turi pagrindą.

Poezija kaip tik yra labai įvairi: avangardinė, eksperimentinė, žaidžia paradoksais, antiromantine tradicija, parodijuoja vartotojišką visuomenę, yra labai sociali, aktyvi.

Per spaudos konferenciją minėjote, kad pastaraisiais metais vyrauja tendencija, jog siekiant parduoti knygą pasitelkiami įvairios leidybos, rinkodaros priemonės (pvz., žymaus žmogaus atsiliepimas apie knygą), tuo metu literatūrologo nuomonė nebėra svarbi. Gal tam įtakos turėjo ir tam tikra literatūros mokslininkų elgsena?

S. Daugirdaitė: Neturime pamiršti, kad knygos yra verslas ir mes susiduriame su dideliais leidyklų, kurios užsakinėja reklamą, pinigais. Per pastaruosius 20 metų žmonės daugiau mato reklamos, kuri visada atvira, negu skaito „Literatūrą ir meną“.

G. Gailiūtė: Pastebiu tendenciją, kad literatūrologai žiūri iš aukšto ir patys nenori bendrauti su leidyklomis ar populiaresniais leidiniais. Tam viešumoje reikia ir tam tikro charakterio, ir įvaizdžio ar laikysenos. Matau ir sąmoningo nenoro bendrauti su tais, kurie tarsi „ne lygis“, tarsi neverti mūsų dėmesio, nes „oi, koks prastas masių skonis, kaip čia visi dabar niekalus skaito“. Kiekvienas žmogus turi teisę į savo nuomonę, bet tai neproduktyvu. Visiems būtų prasmingiau rimtai apie tai kalbėti. Galima nesutikti su tuo, kas populiaru, galima nevertinti, bet tai reikia suformuluoti mandagiai, korektiškai, pagrįstai. Galbūt kartais truputį per daug žmogiškai ir emociškai reaguojama į procesą, kuris iš tikrųjų neutralus, į tai, kad rinka (taip pat ir nuomonių rinka) reguliuoja pati save.

E. Baliutytė-Ryliškienė: Iš esmės reikia sutikti, kad kritikos, recenzijų tikrai labai trūksta. Pasirodo geros knygos, bet nė vienos recenzijos. Kaip pastebi A. Marčėnas, Gintaras Bleizgys, vienintelė kritikė liko Viktorija Daujotytė, kuri skaito ir atsiliepia, reaguoja. Tai nėra gerai.

Pone Ališauskai, kaip situacija galėtų keistis, kad turėtume daugiau profesionalios kritikos?

A. Ališauskas: Kritikų nuomonė mažokai girdima, tad ir šis kūrybiškiausių knygų dvyliktukas yra gana uždaro, hermetiško rato reikalas. Man labai patiktų, jei knygynuose šalia perkamiausių knygų dešimtuko ar dvidešimtuko būtų ir literatūros mokslininkų rekomenduojamų knygų dešimtukas. Reikia alternatyvos. Pasigendu ir kritikų rekomendacijų, aktyvesnio (nebūtinai agresyvesnio) ėjimo rasti platesnį skaitytojų ratą. Mano nuomone, labai vertingas dalykas, gal net vertingesnis už LLTI dvyliktuką, yra Lietuvių literatūros vertėjų sąjungos rekomendacijos. Vertimų srautas yra nepalyginti didesnis, verstų knygų rinkodara nepalyginti agresyvesnė ir orientyrų reikia daug labiau. Mėgstu sekti, kas yra kas, koks yra naujas autorius, ar knyga iš tikrųjų tokia gera, kaip išreklamuota, todėl vertimų dešimtukai ir dvyliktukai dirba labai gerą darbą.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) mokslininkai praeitą savaitę dešimtą kartą paskelbė praėjusių metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Jame, ekspertų nuomone, įtrauktos kūrybiškiausios praėjusiais metais pasirodžiusios poezijos, prozos ir dramaturgijos knygos.

Kūrybiškiausių 2012 metų knygomis tapo:

Eugenijaus Ališankos esė knyga „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“

Vaivos Grainytės esė knyga „Pekino dienoraščiai“

Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Išvarymas: vieno obuolio kronika“

Arvydo Juozaičio dramaturgijos knyga „Gyvųjų teatras: istorinių asmenybių dramos“

Donaldo Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“

Vido Morkūno apsakymų knyga „Reportažas iš kiaušinio“

Gyčio Norvilo eilėraščių knyga „Išlydžio zonos“

Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“

Stasio Stacevičiaus eilėraščių rinkinys „Stiklinė“

Rimvydo Stankevičiaus eilėraščių knyga „Ryšys su vadaviete“

Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas Marytė“

Artūro Valionio eilėraščių rinkinys „Apytiksliai trys“