Per didžiąsias metų šventes gimusieji neslepia, kad būtų laimingesni, jei savo diena nereikėtų dalytis su konkurentėmis. „Deja…“ – atsidūsta ir nuolankiai šlovės spinduliuose maudosi kartu su jomis – Kūčiomis ir Kalėdomis.

Vaikystėje jautėsi išskirtinė

Žinia, kad jų pirmagimė pasaulį išvys per didžiąsias metų šventes, Daivai ir Algirdui Dulinskams nebuvo staigmena. Tiesa, pranašavę dukros gimimą pirmąją Kalėdų dieną, medikai nutarė mažosios atėjimą šiek tiek paspartinti.

Pirmuoju verksmu savo tėvus mergaitė, kuri netrukus gavo Erikos vardą, pasveikino 1986-ųjų gruodžio 24-ąją. Štai todėl vaikystėje paklausta, kada gimė, mažoji išdykėlė išdidžiai atšaudavo, esą pasaulį ji išvydo per Kūčias – Jėzaus Kristaus gimimo dieną. Išgirdę tai draugai esą sprogdavo iš pavydo. Šiek tiek ūgtelėjus, metų pabaiga mergaitei nebuvo tokia džiugi.

„Gruodis. Žiemos atostogos. Draugai ir bendraklasiai išvažiuodavo kas sau, o jei ir nebūdavo išvykę, niekas tądien neužsukdavo pasveikinti. Kūčių vakaras juk priklauso šeimai “, – prisiminimais dalijosi Erika Dulinskaitė, dabar – Jasukaitienė.

„Tėvai man buvo dosnūs. Dovanodavo gal ir kuklesnes, tačiau visuomet dvi dovanas, – kalbėdama, moteris džiūgavo it vaikas. – Seneliai, dėdės, tetos ir kiti artimieji, kurie tądien kartu sėdėdavo prie Kūčių stalo, šias dvi šventes taip pat visuomet išskirdavo. Pirmiausiai sveikindavo gimimo dienos proga, po vidurnakčio įteikdavo Kalėdų dovanas.“

Bėgantys metai artimųjų sveikinimo tradicijų nepakeitė. Eriką, net ir išaugusią iš to amžiaus, kai vaikai dar tiki Kalėdų Seneliu, pastarasis tradiciškai lankydavo gruodžio 24-ąją, laikrodžiui mušant vidurnaktį. Iki tol namiškiai ją jau būdavo apipylę gimtadienio dovanomis.

Bene didžiausią savo gimimo dienos pranašumą du vaikus – Eividą ir Einorą auginanti moteris atrado tik dabar. Užaugę, namus palikę ir savo šeimas sukūrę sūnūs, pasak jos, gruodžio 24-ąją, be abejonės, kalėdaičius laužys jos namuose, o ne su uošvėmis.

„Gerai pagalvojus, yra ir daugiau pranašumų“, – akimis lydėdama po kambarį lakstantį vyresnįjį sūnų kalbėjo E.Jasukaitienė. Kūčių vakarą, kai dauguma katalikų nevalgo mėsos, ji su savo tėčiu be sąžinės graužaties laužia vištos kulšį, skanauja netikro zuikio. „Pasmerks žmonės, bet juk mano gimtadienis. Nejaugi pasninkausiu?“ – pokštavo pašnekovė.

Draugai neretai pamiršta

Prieniškė Akvilė Grigaitė niekuomet nemėgo triukšmingų vakarėlių, trunkančių iki paryčių, bet nuoskaudą dėl savo gimimtadienio, o gal greičiau jo nebuvimo, jautė ir tebejaučia. „Visada pavydėdavau tiems, kurie gimė vasarą...“, – nedrąsiai prasitarė Birštono turizmo informacijos centre turizmo specialiste dirbant moteris.

Jos gimimo liudijime, pase ir kituose svarbiuose asmens dokumentuose prie įrašo „gimimo data“ įspausti skaičiai 1982 12 26. Dėl to, kad gimė antrąją Kalėdų dieną, moteris nesijaučia išskirtinė. „Tik kažkur esu girdėjusi, kad gimti arti Jėzaus Kristaus gimimo dienos yra labai geras ženklas“, – tikino žavi tamsiaplaukė.

Ne paslaptis, kad dauguma žmonių savo gimtadienius išgyvena labai jautriai, o pati diena, kad ir kur būtų švenčiama – siautulingoje kompanijoje ar artimiausių žmonių apsuptyje – yra itin svarbi. A.Grigaitė įsitikinusi, kad dauguma tądien nori sulaukti išskirtinio dėmesio, sveikinimų ar tiesiog pasijusti reikalingi.

„Vaikystėje visuomet laukdavau švenčių ir savo gimimo dienos. Tėvai ir šeimos nariai tądien man rodo ypatingą dėmesį. To nepasakyčiau apie draugus. Įsisukę į šventinį šurmulį pastarieji neretai mane pamiršta. Tad ačiū tiems, kurie prisimena“, – atviravo A.Grigaitė, paskutiniosiomis šių metų dienomis minėsianti trisdešimtąjį gimtadienį.