Baroti galerijoje – grafiški žmogaus peizažo reikšmių tyrinėjimai

Penktadienį 17 val. uostamiesčio Baroti galerijoje lankytojams duris atvers vilniečio dailininko Augusto Bidlausko grafikos darbų paroda  „Žmogus 2“.

Paroda „Žmogus 2“ – antroji autoriaus asmeninė paroda, kurioje pasitelkdamas žmogaus įvaizdį jis toliau gvildena fundamentalius žmogaus būties klausimus.

Anot menininko, pirmojoje parodoje eksponuoti personažai buvo pabrėžtinai fragmentiški – konstruojami iš padrikų detalių, sukarpyti, suklijuoti, kaukėmis pridengtais veidais ir demonstratyviai rodomomis įprastai slepiamomis vietomis, stokojantys vidaus organų, su plyšančiomis tuštumomis vietoje jų. Tai žmonės, neturintys tapatybės. Parodoje buvo kvestionuojama kūniškumo sąvoka ir reikšmė bei subjekto tapatybė šiuolaikiniame kontekste.

O antrojoje „Žmogaus“ dalyje, autoriaus teigimu, kūniškumas suvokiamas kaip savaiminis – kūno organizavimo principai nebelaužomi, paliekami natūraliai tėkmei. Personažo tapatybės konstravimas perkeliamas į kitą lygmenį – naratyvas vystomas per išorinį (nebe vidinį) kūno tobulinimą. Žmogaus interesų lauke pinasi istorinė, ekonominė, technologinė bei politinė sferos, besiskleidžiančios konkrečiais įvaizdžiais, kartais – subtiliomis išraiškos detalėmis.

„Žmogus – tai neaprėpiamų reikšmių peizažas, kurio susipynusiais siaurais takais kviečiu pasivaikščioti šioje parodoje“, – šypsojosi A.Bidlauskas.

„Visi „Žmogaus 2“ kūriniai atlikti mecotinta – viena rečiausių grafikos technikų. Ji laikoma sudėtingiausia ir reikalaujančia daugiausiai pastangų; antra vertus, būtent šiuo metodu išgaunami natūraliausi vaizdai, nes atspaudžiama skirtingiausių tonų ir pustonių amplitudė, sukurianti tikroviškumo įspūdį. (...) Septyniuose „Žmogaus 2“ estampuose vaizduojamos nuogų beveidžių (veidai uždengti skraistėmis) žmonių kompozicijos su gyvūnų detalėmis, „nepilni“ portretai, kuriuose akcentuojama kuri nors kūno dalis ar organas, supinamos kelios skirtingos apdarų detalės, o kitos dalys – dengiamos arba ištrintos. (...) Taigi A.Bidlausko grafikoje susiduriame su nuosavos tapatybės neturinčiais „žmonėmis“: arba išnykęs autentiškas portretas (dengiamasi „kaukėmis“), arba veidai atviri, bet kūnai nusėti tatuiruotėmis, pasislėpę po storais šarvais. (...)  Tai, kas leidžia pažinti žmogų, maskuojama, o tai, ką mes susitarę slėpti, rodoma. Vadinasi, esminis „žaidimas“, siejantis visas figūras – įtampa tarp „slėpti" ir „rodyti“, tarp nuogumo ir pertekliaus, susijusio su identiteto paieškų naratyvu. (...) Išardyti savo kūną (atsisakyti funkcijos), sukurti „kūną be organų“ ir iš naujo susikonstruoti tapatybę (pakeisti funkciją) – tai kartu ir grafikos kaip meno rūšies metafora šiuolaikinių menų kontekste (Aistė Kučinskienė. Kaip „skaityti“ grafiką? Literatūra ir menas, 2013-04-05, Nr.3421).



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių