Į Kauno įvairių tautų kultūrų centrą atkeliauja Eglės Ščerbinskaitės fotografijų paroda „Indijos skulptūros ir žmonės.“ Parodos atidarymas Kauno įvairių tautų kultūrų centre (Šv. Gertrūdos 58) - kovo 3 d., trečiadienį, 17 val. 

Vakaro atmosferą kurs indiškos muzikos atlikėjai Ananda, Mindaugas ir Rolandas. Paroda veiks iki balandžio 6 d.

Parodos autorė Eglė Ščerbinskaitė 2004 m. baigė bakalauro studijas Kauno dailės institute tekstilės katedroje. Fotografijos mokėsi pas dėstytojus Gintarą Česonį ir Romą Juškelį Kauno fotomeno mokykloje. Parodoje eksponuoja tai, ką menininko akimi pamatė ir atpažino kaip įdomius objektus.

Kas yra Indija? Darius Rakauskas taip pristato pirmąsias lietuviui kylančias asociacijas su šiuo žodžiu ir veda menamą giją į fotodarbus:

"Visų pirma tai smilkalais prasmilkusios  „Indija“  krautuvėles su tūkstančiais egzotiškų niekučių, tai pro duris taktiškai  besiskverbiantys krišnaitai su savo knygom ir „prasadu“, tai drambliai ant lovos užtiesalo, Buhalteris Berlaga beprotnamyje apsimetinėjantis Indijos viceprincu, Mauglis, Auksinė antilopė, Mažasis Buda ir budistai susitelkę savo ašramuose. Galų gale tai Ganga, Gandis, Tamilų tigrai, pankų grupė „Lipnūs Maharadžos pirštai“ ir seni hipiai, kanapės dūmų debesyje regintys savo guru...

A. Puipos herojus visą gyvenimą svajojo nukeliauti į Indiją ir pažiūrėti Tadž Mahalo, o Eglė ėmė ir nukeliavo. Nuskrido į šventąją žemę ir pabraidžius po Gangą  padarė nuotraukų. Be ypatingų pretenzijų ir apsauginių mantrų fiksavo Indijos žmones ir dievus. Pro autobuso langą, per viešbučio tarpdurį, nuo stogo ar tiesiog taip - gatvėje. Nelegaliai, iš už kampo.

Kaip teigia Indų šventraštis Dhamapada [13. 88], - „Kas į pasaulį žiūri kaip į pūslę, kaip į miražą, to nemato mirties karalius“. Matyt tik taip ir galima prisiliesti prie Indijos dvasios, kuri būdama nesugaunama pati sugrobia ir asimiliuoja visą kas įžengia į jos valdas. Dabar gi Indijos kultūra ir buitinės paslaugos jau peržengė savo valstybės ribas smagiai sau keliaudamos po Vakarų pasaulį, glaudžiai nuguldamos šalia kitų naujienų. Apskritai visas buvęs, esantis ir būsimasis pasaulis, tai Aukščiausiojo Dievo asmens Krišnos žaidimai, nepertraukiamas dharmų (mažiausiųjų visatą sudarančių dalelių) bangavimas, pastovus ir dėsningas, kaip chronometras, ir tuo pat metu kas akimirką iškrečiantis ką nors naują. Todėl nereikia įtampos, didelių pykčių, dramatiškų gestų ir patetikos šioje amžinoje kelionėje per būtį. Nereikia Fridricho Nyčės. Tiesiog gyvenk, vykdyk savo pareigą, mylėk savo gyvenimą su žmonėmis kaip dovaną ir nepamiršk Dievo, kas akimirką kuriančio ir vėl griaunančio Visatas savo begalinių fantazijų žaidimuose. 

Ir aš pabundu iš šio sapno, tik tam, kad pradėčiau sapnuoti kitą sapną. Todėl ir  šios fotografijos, kaip pageltę, nuraudę medžių lapai, vėjo priplakti prie  sienų, o gal nukritę spalvotų gėlių žiedlapiai, primenantys juos išauginusių žiedų aromatą, šiandiena yra, o kitą akimirką jau bus kitoje vietoje, kaip ir mes, ir mūsų mintys, tie įspūdžių paminklai nesulaikomai besikeičiantys  ir plaukiantys kaip smilkalų dūmai. Kartu su įdegusiais žmonių veidais, dievais, autobusais  ir namais. Kažkuo kitokie ir vis dėl to tie patys. Dabar jau kartu kažkur einantys. Mes."