Tūkstančiai mopedų, motorolerių ir motociklų važiuoja vos per kelis centimetrus vienas nuo kito. Keliautoja Irena Šalkauskienė ir jos vyras žurnalistas Juozas Šalkauskas buvo įsitikinę, kad tokie internete matyti vaizdai yra surežisuoti. Apsilankę Vietname įsitikino, kad tai – realybė.

Pribloškė jūra motorolerių

„Eikite ryžtingai, nesiblaškydami, į priekį iškelkite rankas, – I.Šalkauskienė įsiminė gidų patarimus, kaip pereiti gatvę. – Viena – stebėti jūrą motorizuotų vietnamiečių, kas kita – pirmą kartą įžengti į ją. Plaukai šiaušiasi ir atrodo, kad tikrai kas nors užkliudys ir sužeis.“

Visgi vietnamiečiai važiuoja virtuoziškai, vieną motorolerį nuo kito skiria vos penki centimetrai. Per 17 dienų, praleistų Šiaurės ir Pietų Vietname, lietuviai matė tik dvi nedideles, laimingai pasibaigusias avarijas.

Tiesa, kartą vienas vietnamietis, važiuodamas motoroleriu, švelniai užkliudė vieną iš šešių kartu keliavusių lietuvių. Moteris jam nestipriai pliaukštelėjo per nugarą, o šis atsisuko, nusišypsojo ir pamojavo.

„Draugiški, besišypsantys, ramūs ir neįkyrūs“, – tokį įspūdį susidarė keliautoja apie gan skurdžiai gyvenančius vietnamiečius.

Kur numirei, ten ir laidoja

I.Šalkauskienei į akis krito tai, kad šventyklose, namuose, net prie legendinio Hošimino nuotraukų ir ant katalikų bažnyčių bokštų vietoje kryžių – svastikos. Čia pat galima išvysti daugybę pionieriškus kaklaraiščius pasirišusių moksleivių: svastikos ir pjautuvai su kūjais Vietname vienas kitam netrukdo.

„Šventyklos tarsi padalytos į dvi dalis – mirusiesiems ir aukoms. Pastarosioms skirtoje vietoje matėme butelį degtinės, ryžių, nupeštą vištą. Stebėjome, kaip merginos, pagerbdamos mirusįjį, nusilenkė į visas keturias puses ir paleido iš narvo į laisvę paukščius“, – pasakojo I.Šalkauskienė.

Vietname ji pastebėjo labai daug kur išsibarsčiusių kapinių ir pavienių kapų. Daug žmonių šioje šalyje palaidota ryžių laukuose – ten, kur jie ir mirė. Atvykėliai iš kitų šalies vietovių laidojami atskirai nuo kitų to kaimo žmonių. Po penkerių metų mirusieji perlaidojami.

Daug apsigimusių žmonių

„Kinų vietnamiečiai nemėgsta. Tai – karo padariniai“, – patyrė I.Šalkauskienė.

Vietname Pietų Kinijos jūra vadinama Pietų jūra, kad nereikėtų minėti Kinijos vardo. Visgi šiaurinėje Vietnamo dalyje gyvena nemažai kinų, kurie turi savo verslą.

Vietname daug rusų verslininkų, ypač kurortiniuose miestuose. Vieno jų, Phan Thiet, gatvėse neretai išgirsi kalbant rusiškai ir gatvėse, ir parduotuvėse, ir masažo salonuose.

Šiaurės miestai – skurdesni, Pietuose vietnamiečiai gyvena geriau. Vis dar daug jų negali pamiršti karo ir nemėgsta amerikiečių.

„Gyvi pavyzdžiai – daugybė apsigimusių žmonių: be rankų, kojų, perkreiptais veidais, kūnais, – I.Šalkauskienė Vietname matė amerikiečių naudoto cheminio ir bakteriologinio ginklo padarinius. – Karo muziejuje dirba gyvi eksponatai – neįgalūs vietnamiečiai.“

Juodi žmonės – juodas maistas

Juodieji hmongų tautos žmonės pateisino savo vardą: jie vilkėjo juodais drabužiais, valgė tik juodą maistą – juodas vietnamietiškas kiaules ir juodas vištas, kurių ne tik plunksnos, bet ir mėsa yra juodos spalvos.

„Skanu, nors ir neįprasta, – šypsojosi I.Šalkauskienė, kalbėdama apie juodą vištieną bei krokodilieną, kurios ragavo. Jos vyras Juozas  išdrįso paragauti ir didelių kepintų svirplių. – Šunienos, kurios mėsa, nors ir be odos, parduodama turguje, nebūčiau ragavusi.“

Lietuviai neišdrįso ragauti ir gyvačių. Spiritiniai jų bei skorpionų užpilai su įvairiomis žolėmis pardavinėjami vos ne prie kiekvieno kampo, nors gyvūnų, roplių globos tarnybos juos saugo.

Sočios vietnamietiškos sriubos, karšti patiekalai lietuviams labai patiko. Keliautojai pas juoduosius hmongus ragavo ir ryžių, kokoso bei kukurūzų degtinės. Šioje gentyje vyrai kiekvieną dieną vartoja alkoholį, o visi darbai krenta ant moterų pečių.

Raudonais drabužiais vilkintys raudonųjų dzao genties žmonės buvo patys įkyriausi. Moterys turistus sekė kelis kilometrus, primygtinai siūlydamos pirkti jų išsiuvinėtus drabužius. Beje, kaime yra ir savotiškas SPA: trys kubilai su karštu vandeniu ir dūminė pirtelė, kurioje kaitinosi keliaujantys australai ir kanadiečiai.

Slepiasi nuo saulės

Visus keliautojus sužavėjo nuostabaus grožio Halongo įlanka. Viena joje esančių salų pavadinta  rusų kosmonauto garbei.
Daugiau nei 1000 metų istoriją skaičiuojančio Hošimino mieste keliautojus sužavėjo aikštė, kurioje daugybė menininkų piešia, lipdo, atlieka kaligrafijos darbus. Beje, Hošimine yra įspūdingas dangoraižis, pavadintas Lotosu, kuris, atrodo, 2011 m. užėmė penktą vietą tarp gražiausių pasaulio pastatų.

„Kaip jie sugeba vežti krovinius! – I.Šalkauskienė stebėjosi matydama, kaip vienu motoroleriu vietnamiečiai gabena kalną daiktų, augalų, paukščių ir net gyvą jautį. – Žmogaus net nesimato – tik akys!“

Vietnamiečiai veidą slepia ir nuo saulės. Galvą jie dengia kepure, iki akių užsimauna medžiaginę kaukę, ant rankų – pirštines. Tai saugo ir nuo smogo.

Egzotišką šalį lietuviai paliko sausio 23-iąją. Tuomet čia buvo švenčiami vietos Naujieji metai.

Įprastai kaip turgus šurmuliuojantis oro uostas pusiaunaktį buvo tuštutėlis. Nedirbo nė viena parduotuvė, tik toli danguje švietė fejerverkai, o kalėdinių eglučių vaidmenį atliko vazonuose augančių chrizantemų, mandarinų ar persikų krūmeliai.